– Mechanikas buvo vardu Tomas, – tęsė dėdė Antanas. – Baisiai mėgo pūsti miglą į akis ir vaidinti didelį poną. Kartą jis nusprendė, kad „statusas įpareigoja“, ir įlindo į milžinišką paskolą dėl apynaujio prabangaus visureigio. Mašiną nusipirko, tik štai degalams ir žieminėms padangoms pinigų jau nebeliko. Taip ir važinėjo visą žiemą su nudilusiomis vasarinėmis padangomis, slidinėdamas kaip karvė ant ledo, kol per pirmą rimtesnę pūgą atbulomis įsirėžė tiesiai į geležinį šiukšlių konteinerį prie seniūnijos. Stovi sau tada mūsų Tomas – solidus, brangiame džipe, o aplink bulvių lupenos, suplėšyti maišai ir šiukšlių krūva. Štai tokie tie pasipūtimai, Ona. Kaip pigūs batai iš turgaus: iš išorės blizga, laku žiba, o viduje kulnus iki kraujo nutrina. Gyventi reikia pagal savo tikras galimybes, o ne svetimais pinigais vaizduoti ponią.
Janina į jį metė tokį piktą žvilgsnį, kad, rodos, būtų galėjusi stiklinę suskaldyti. Jos lūpos virpėjo iš įsiūčio.
– Jūsų, Antanai, čia niekas neklausė! – sušnypštė ji. – Sėdite, arbatą siurbčiojate! Tai mūsų šeimos reikalai!
Tą akimirką Marius atsistojo. Jo judesiai buvo staigūs, tikslūs, be jokio nereikalingo blaškymosi, o balsas nuskambėjo šaltai, lyg perbrauktum metalu per stiklą. Nebuvo nei pasiteisinimų, nei mėginimo gražiai užglaistyti kampus. Mano vyras visada mokėjo atskirti, kas svarbiausia, ir nubrėžti ribą ten, kur jos reikėjo.
– Klausyk, mama, – trumpai tarė Marius, žiūrėdamas jai tiesiai į akis. – Šitas pokalbis baigtas. Tu ateini į mano namus be kvietimo. Mėgini įžūliai įkišti ranką į mano žmonos piniginę. Reikalauji mūsų uždirbtų pinigų kažkokiems juvelyriniams blizgučiams, prisidengdama išgalvotomis ligomis. Ir dar bandai prastumti pigų triuką su sodyba, apie kurią mes jau prieš metus kalbėjome – ji apskritai patenka į griovimo zoną dėl kelio platinimo. Durys yra koridoriaus gale.
– Mariauu! – cypiamu balsu sušuko Janina, akimirksniu persijungdama į nekaltai nuskriaustos motinos vaidmenį. – Tu savo sergančią, tikrą motiną išmeti į lauką dėl šitos šykščios, apskaičiuojančios moters?!
– Aš saugau savo šeimą nuo paprasto vagiliavimo ir akiplėšiškumo, – ramiai, bet taip kietai atsakė vyras, kad kambaryje tarsi atšalo oras. – Raktus nuo mūsų buto padėk ant spintelės prie veidrodžio. Dabar pat. Ir kad daugiau niekada negirdėčiau reikalavimų atiduoti tau svetimus, sąžiningai uždirbtus pinigus.
Janina pagaliau suprato, kad jos didysis manipuliacijos spektaklis žlugo su trenksmu – ir dar taip gėdingai, kad nebebuvo kur dėtis. Ji pašoko nuo kėdės, trenkė raktų ryšulį ant stalo, piktai apsisuko ir nulėkė į koridorių, pakeliui kažką niūriai burbėdama – turbūt prakeiksmus, nes švelnių žodžių ten tikrai nebuvo.
– Jūs dar pasigailėsite! – riktelėjo ji jau prie durų, įnirtingai maudamasi batus. – Tuoj pat parašysiu į mūsų šeimos pokalbių grupę! Tegul visi giminės pamato, kokie jūs šykštuoliai, savanaudžiai ir kaip iš motinos tyčiojatės!
Sunkios lauko durys trenkėsi taip, kad net sienos suvirpėjo. Kartu su tuo garsu nuo mūsų tarsi buvo atkirstas visas tas nuodingas triukšmas.
Aš priėjau prie viryklės ir iš naujo užkaičiau virdulį. Keista, bet viduje nebuvo nei pykčio, nei nuoskaudos. Tik lengvas nuovargis nuo neišsemiamos žmonių kvailystės ir malonus, skaidrus aiškumas.
– Žinai, dėde Antanai, – pasakiau atsigręždama į jį, – pagarbos nenusipirksi prie juvelyrinės kasos. Jos nepervesi bankiniu pavedimu. Ir statuso taip pat. Tikras statusas yra tada, kai tau nereikia kišti purvinų pirštų į svetimą kišenę, kad pasijustum reikšminga. Protingas žmogus savo vertę kuria sąžiningais darbais ir vidine savigarba. O kvailas – skolintais blizgučiais, šventai tikėdamas, kad jei kaimynė iš pavydo pažaliuos, vadinasi, gyvenimas pavyko.
– Auksiniai žodžiai, dukterėčia, – pritariamai linktelėjo Antanas, šyptelėdamas į savo vešlius ūsus. – Tik ką su ta jūsų šeimos grupe darysite? Giminės ten greiti teisti, užkapos nė nemirktelėję.
Aš tik nežymiai gūžtelėjau pečiais ir šyptelėjau. Puikiai žinojau: tiesa buvo mūsų pusėje, o faktai – pats užsispyrėliškiausias dalykas pasaulyje.
Po penkiolikos minučių mano telefonas įkyriai supypsėjo. Didžiojoje šeimos susirašinėjimo grupėje „Giminė“, kurioje sėdėjo apie trisdešimt žmonių – visos tetos, dėdės, pusseserės ir net tolimos giminaitės, – pasirodė milžiniška žinutė, persunkta kone šekspyriško tragizmo.