Vyras išvažiavo prižiūrėti sunkiai sergančios mamos. Praėjo visas mėnuo — nei skambučio, nei apsilankymo. Galiausiai nebeištvėriau ir kartu su dukra nuvykau pas jį. Norėjau netikėtai pradžiuginti, tačiau privažiavusi prie namo pamačiau praviras duris ir nevalingai sustojau, išgirdusi viduje sklindantį pokalbį.
Mano vardas Eglė Kazlauskienė. Dirbu slaugytoja miesto ligoninėje. Šis darbas niekada nebuvo lengvas: naktinės pamainos, nuolatinis skubėjimas, didžiulė atsakomybė už svetimus gyvenimus. Vis dėlto aš visada žinojau, dėl ko stengiuosi. Kai po alinančios dienos vos parvilkdavau kojas namo, mane pasitikdavo septynerių metų dukrelės Ugnės šypsena — ir nuovargis, rodos, iškart ištirpdavo.
— Mama, pažiūrėk, ką šiandien darželyje nupiešiau! — vos man peržengus slenkstį, sušukdavo Ugnė ir tiesdavo naują piešinį, kuriame vėl būdavome mes visi: aš, ji ir Tomas. Susikibę rankomis, besišypsantys, tarsi pasaulyje nebūtų jokio nerimo.
— Kokia nuostabi tavo šeima, širdele. Tu tikra dailininkė, — sakydavau, atsargiai prisegdama jos darbą virtuvėje prie sienos, šalia kitų piešinių. Ten jau seniai buvo susikaupusi visa mūsų mažytė laimės galerija.
Tomo namuose nebuvo jau mėnesį. Ištisą mėnesį bute tvyrojo keista tyla — be jo balso, be juoko, be įprasto vakarinio bruzdesio. Mano vyras dirbo vadybininku didelėje draudimo bendrovėje. Susipažinome dar universitete, pirmame kurse. Tada jis man pasirodė ramus, patikimas, tvirtai stovintis ant žemės. Mane papirko jo švelnumas, mandagumas ir tas retas nuoširdumas, kurį ne taip lengva sutikti. Tomas gražiai mergino: nešdavo gėlių, kviesdavo į kavines, mokėjo klausytis.
Po ilgų draugystės metų susituokėme, ir mūsų santuoka atrodė tvirta, rami, laiminga. Gimus Ugnei, stengėmės derinti darbus, buitį ir šeimą. Kaimynai ne kartą mus minėdavo kaip pavyzdį.
— Štai Kazlauskai — tikra šeima, — kartais nugirsdavau laiptinėje.
Ir aš tikėjau, kad taip ir yra. Mes iš tiesų buvome laimingi… bent jau man taip atrodė. Retkarčiais širdyje suvirpėdavo abejonė, bet aš ją tuoj pat nuvydavau šalin. Nenorėjau gadinti to, kas atrodė taip trapiai gražu.
Viskas pasikeitė prieš mėnesį. Žinia trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus: Tomo mama Ona sunkiai susirgo. Prieš kelerius metus ji buvo palaidojusi vyrą ir viena gyveno savo name netoli Rietavo — maždaug už trijų valandų kelio nuo mūsų. Ona buvo griežta, valdinga moteris, nelengvo būdo, tačiau dėl Tomo visada stengiausi su ja sutarti bent jau pagarbiai.
Tą dieną Tomas priėjo prie manęs išblyškęs, įsitempęs, su tokiu veidu, tarsi būtų ilgai ruošęsis sunkiam pokalbiui.
— Egle, mamai labai blogai. Jai reikia nuolatinės priežiūros. Aš nuvažiuosiu ir kurį laiką pagyvensiu pas ją, — pasakė jis.
Aš, žinoma, sutrikau.
— Kodėl anksčiau nieko nesakei? — paklausiau stengdamasi išlaikyti ramų balsą. — Galėjome važiuoti kartu. Padėčiau, rastume slaugę, aš galėčiau pasiimti atostogų.
Tomas nusuko akis, lyg staiga būtų labai susidomėjęs kilimo raštu.
— Nereikia, Egle. Tai neužtruks. Mamai dabar sunku matyti pašalinius žmones. Aš pats susitvarkysiu.
Jo tonas mane nemaloniai suglumino. Jis nekalbėjo piktai, bet balsas buvo uždaras, svetimas, tarsi tarp mūsų staiga būtų išdygusi nematoma siena. Vis dėlto pasakiau sau, kad tai tik įtampa, rūpestis dėl mamos, nuovargis. Apkabinau jį, pabučiavau į skruostą ir pažadėjau skambinti kasdien.
Pirmomis dienomis jis dar atsiliepdavo gana reguliariai. Kalbėdavo trumpai, sausai, kartodavo, kad Ona silpna, kad jai šokinėja spaudimas, bet esą viskas kontroliuojama. Vėliau skambučiai ėmė retėti. Žinutės tapo vis trumpesnės, beveik vieno žodžio. Kartais Tomas dingdavo parai ar net ilgiau, o paskui teisindavosi nuovargiu arba prastu ryšiu.
Praėjo viena savaitė. Tada antra. Paskui ir trečia.
Stengiausi savęs negąsdinti, bet viduje pamažu kaupėsi duslus nerimas. Ugnė vis dažniau klausinėjo, kada pagaliau grįš tėtis. Aš tik nusišypsodavau, paglostydavau ją per plaukus ir rinkdavausi kuo ramesnius žodžius.