Vis kartodavau, jog jis netrukus parvažiuos, nors pati tuo tikėjau vis silpniau.
Vieną naktį, grįžusi po itin sunkios pamainos, nebeištvėriau ir vėl surinkau Tomo numerį. Ilgai klausiau monotoniškų signalų, kol galiausiai ragelyje pasigirdo man nepažįstamas moters balsas:
— Klausau?
Pirštai akimirksniu atšalo.
— Atsiprašau… ar čia Tomas Kazlauskas? — išspaudžiau.
Po trumpos tylos moteris atsakė:
— Jis duše. O kas klausia?
Aš nutraukiau skambutį net neatsisveikinusi.
Širdis daužėsi taip smarkiai, lyg mėgintų prasiveržti pro šonkaulius. Sėdėjau ant lovos krašto, spaudžiau telefoną delne ir niekaip negalėjau suvokti, ką ką tik išgirdau. Mintys karštligiškai ieškojo paaiškinimų: gal slaugė, gal kaimynė, gal tolima giminaitė. Tačiau jos balsas, ta rami savininkiška intonacija, tas pasitikėjimas — visa tai niekaip nederėjo su atsitiktinai šalia atsidūrusiu žmogumi.
Maždaug po pusvalandžio Tomas perskambino.
— Egle, skambinai? Telefonas buvo kitame kambaryje.
— Kas pakėlė ragelį? — paklausiau beveik pašnibždomis.
— Turbūt kažkokia klaida. Čia ryšys keistai veikia.
Jis kalbėjo per greitai, trūkčiojančiai, tarsi bijotų, kad užduosiu dar vieną klausimą. Aš nebenorėjau tęsti pokalbio. Pasakiau, kad esu pavargusi, ir padėjau ragelį.
Tą naktį beveik nesumerkiau akių. Mintys pynėsi į mazgą, nerimas spaudė krūtinę, bet aš vis dar laikiausi įsikibusi menkos vilties, kad visa tai turi logišką paaiškinimą.
Praėjo dar viena savaitė. Tomas nustojo skambinti visai.
Tada apsisprendžiau važiuoti pati.
Pasiėmiau kelias laisvas dienas, sukroviau Ugnei nedidelę kuprinę ir pasakiau, kad aplankysime močiutę. Dukra nušvito. Visą kelią ji čiauškėjo be perstojo, įsivaizduodama, kaip tėtis nustebs pamatęs mus tarpduryje.
Onos namai pasitiko mus nejaukia tyla. Kieme stovėjo svetimas automobilis. Varteliai buvo neužrakinti. Pabeldžiau — niekas neatsiliepė. Stumtelėjau duris, ir jos lėtai prasivėrė.
Tą pačią akimirką išgirdau balsus.
— Juk sakei, kad ji neatvažiuos, — suirzusi tarė moteris.
— Nemaniau, kad ji ims ir atsidangins su vaiku, — atsakė Tomas.
— Tai tu bent ketini jai ką nors paaiškinti?
Sustingau vietoje. Ugnė laikė mane už rankos ir nieko nesuprasdama žiūrėjo į mane.
— Vėliau. Dabar ne laikas, — dusliai ištarė jis. — Mama dar kambaryje.
— Kokia dar mama? — paniekinamai prunkštelėjo moteris. — Ji jau dvi savaites sanatorijoje.
Man aptemo akyse.
Stipriau pastūmiau duris ir įėjau į prieškambarį. Tomas stovėjo prie virtuvinio stalo. Šalia jo — aukšta tamsiaplaukė, maždaug trisdešimt penkerių moteris, vilkinti naminiu chalatu.
Jis išbalo.
— Egle… tu čia?
Aš tylėjau. Ugnė prisispaudė prie manęs.
— Tėti? — tyliai ištarė ji.
Moteris lėtai nukabino nuo kabliuko rankšluostį, tarsi vaidintų prastame seriale.
— Štai tu kokia, — šaltai šyptelėjo ji. — Vadinasi, čia ir esi ta jo „laikina problema“?
Tomas susiėmė už galvos.
— Viskas ne taip, kaip atrodo…
Keista, bet tuo metu pajutau ne isteriją, o stingdantį ramumą.
— Kur Ona? — paklausiau lygiu balsu.
Jis nudelbė akis.
— Reabilitacijos centre. Jai buvo pablogėję, bet dabar būklė stabili.
— Kodėl melavai?
— Aš… nežinojau, kaip tau pasakyti.
— O ji kas? — linktelėjau moters pusėn.
— Greta, — pati atsakė ji. — Mes pažįstami jau metus.
Metus.
Aš nerėkiau. Neverkiau. Tik pakėliau Ugnę ant rankų.
— Tu išvažiavai ne pas motiną, — pasakiau. — Tu išvažiavai pas ją.
Tomas žengė arčiau.
— Egle, palauk. Viskas labai sudėtinga. Aš pats susipainiojau. Tu nuolat darbe, visada pavargusi, mes seniai vienas nuo kito nutolome…
Karčiai nusijuokiau.
— Ir tu nusprendei „nenutolti“ susirasdamas kitą moterį bei palikdamas septynerių metų dukrą be jokio paaiškinimo?
Greta sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Jis ketino tau viską papasakoti. Tiesiog nežinojo, kaip.
— Žinoma, — tyliai ištariau. — Labai kilnu.
Ugnė virpėjo mano glėbyje ir vos pravėrė lūpas kreiptis į mane.