— Mama, važiuokim namo, — vos girdimai paprašė ji.
Aš apsisukau durų link.
— Egle! — riktelėjo Tomas man pavymui. — Aš vis dar tavo vyras!
Prie slenksčio sustingau akimirkai.
— Nebe. Tik tu pats dar nespėjai to suprasti.
Išėjome į lauką. Pasodinau Ugnę į automobilį, užvedžiau variklį, tačiau pirštai taip drebėjo, kad raktelis vos neišsprūdo iš rankos.
Tik nuvažiavusi toliau pagaliau leidau sau pravirkti. Ugnė tylėjo ir mažyte delniuko šiluma glostė man petį.
— Mama, tėtis mūsų daugiau nebemyli?
Atsakymas įstrigo gerklėje.
— Jis… labai smarkiai suklydo, saulele.
Telefonas suskambo maždaug po valandos. Paskui dar kartą. Ir dar.
Aš nekėliau.
Po dviejų dienų paskambino Ona.
— Egle, kas vyksta? Tomas neatsiliepia. Vakar turėjo pas mane užsukti.
Viską jai papasakojau.
Kitame laido gale ilgai tvyrojo tyla.
— Vadinasi, štai kaip… — galiausiai pratarė ji. — Atleisk man. Aš nieko nežinojau.
Po savaitės Tomas pasirodė prie mūsų durų. Rankose laikė gėlių puokštę, veide — kaltės ir nevilties mišinį.
— Aš viską supratau. Paliksiu ją. Tik suteik man dar vieną galimybę.
Žiūrėjau į žmogų, kurį mylėjau daugiau nei dešimt metų, ir savyje neradau nieko. Jokio švelnumo. Jokio ilgesio. Net pykčio.
— Tu jau pasirinkai, Tomai.
Jis klestelėjo ant kelių.
— Bent dėl Ugnės…
Aš užvėriau duris.
Po mėnesio padaviau prašymą skirtis.
Greta iš jo gyvenimo dingo taip pat staiga, kaip ir buvo atsiradusi. Tomas liko vienas.
Jis rašė žinutes, skambino, ateidavo prie namų.
O aš mokiausi gyventi iš naujo.
Kartais naktimis gulėdavau atmerktomis akimis ir bandydavau suprasti, kurią akimirką mudu pasukome ne tuo keliu.
Kartais pagaudadavau save laukiant jo žingsnių prieškambaryje.
Kartais taip norėdavosi patikėti, kad sudužusius dalykus dar įmanoma suklijuoti.
Bet kiekvieną rytą ant sienos matydavau Ugnės piešinius. Dabar juose buvome tik mes dvi — susikibusios už rankų ir šypsodamosi taip nuoširdžiai, lyg pasaulis vis dar būtų saugus.
Tada suprasdavau: prieš akis mūsų laukia visai kitoks gyvenimas.
Praėjo pusmetis.
Ruduo nepastebimai užleido vietą žiemai, o vėliau į mūsų langus nedrąsiai pasibeldė pavasaris. Gyvenimas lėtai, atkakliai, žingsnis po žingsnio ėmė tekėti nauja vaga. Aš ir toliau dirbau klinikoje, imdavau naktines pamainas, grįždavau išsekusi, skaudančia nugara, tačiau dabar pareidavau ne į namus, kupinus laukimo ir nutylėjimų, o į erdvę, kurioje pamažu mokiausi vėl kvėpuoti.
Per tą laiką Ugnė labai pasikeitė. Ji tapo ramesnė, uždaresnė, atidesnė, lyg būtų per anksti suaugusi. Vakarais kartais prisėsdavo šalia manęs ant sofos, priglusdavo petimi ir tyliai žiūrėdavo animacinius filmukus, nors anksčiau nė minutei nenutildavo. Mane graužė kaltė, kad nepajėgiau apsaugoti jos nuo skausmo, kurį atnešė tėvo išdavystė.
Pradėjome lankytis pas vaikų psichologę. Iš pradžių Ugnė nenorėjo kalbėti — tik piešdavo pilkus namus ir vienišas, mažas figūrėles. O vieną dieną nupiešė mane su didžiuliais sparnais, o save — mažytę, pasislėpusią po jais.
— Čia tu, mamyte, — rimtai paaiškino ji. — Tu mane saugai.
Išėjusi iš kabineto pravirkau koridoriuje.
Tomas pasirodydavo nuolat. Atveždavo dovanų, knygelių, minkštų žaislų. Ugnė viską priimdavo mandagiai, bet laikėsi per atstumą. Kartais jis bandydavo pagauti akimirką ir pasikalbėti su manimi vienumoje.
— Aš vis dar tave myliu, — tyliai sakydavo. — Iš kvailumo sugrioviau viską. Leisk man bent būti šalia dukters.
Aš nedraudžiau jam matytis su Ugne. Kad ir koks prastas vyras jis pasirodė esąs, jai jis vis tiek buvo tėvas. Tačiau po kiekvieno jo apsilankymo namuose likdavo sunkus, slogus jausmas.
Kartą jis užsibuvo ilgiau nei įprastai. Ugnė jau buvo nuėjusi į savo kambarį, o mes likome virtuvėje.
— Egle, — prabilo Tomas, nenuleisdamas akių nuo stalviršio. — Greta laukėsi. Prieš mėnesį ji neteko kūdikio. Po to išvažiavo galutinai.
Aš tylėjau.
— Likau visiškai vienas, — pridūrė jis.
Pakėliau į jį akis.
— Tu nebuvai vienas, Tomai. Tu turėjai šeimą. Tu pats jos atsisakei.