– Kaip tai suprasti, kad tavo butas nedalijamas? Po vestuvių aš tikėjausi savo dalies… – nepatenkintas burbtelėjo vyras, kalbėdamas apie būstą, kurį buvau įgijusi dar prieš mūsų santuoką.
Teismo šaukimas dėl skyrybų Eglei nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Paskutiniai metai su Tomu priminė lėtą, skausmingą gesimą. Jo nuolatiniai viršvalandžiai, šaltumas, žvilgsnis, vis dažniau klaidžiojantis kažkur toli, nepaliko daug vietos iliuzijoms. O prieš mėnesį jis tiesiog grįžo namo, susidėjo daiktus ir pasakė, kad „sutiko kitą“ ir kad „taip bus sąžiningiau“. Sąžiningiau. Keistas žodis išdavystei pavadinti.
Ji jo nestabdė. Skausmas buvo duslus, tempiantis, tarsi sena trauma, kurią ima mausti prieš lietų. Tačiau šalia to skausmo atsirado ir palengvėjimas. Pagaliau nebereikėjo apsimetinėti, kad viskas dar gali pasitaisyti, nebereikėjo iš jo tempti pokalbių, nebereikėjo savyje ieškoti kaltės. Viskas baigėsi.
Eglė gyveno savo bute – erdviame, šviesiame dviejų kambarių būste, kurį dar gerokai prieš pažintį su Tomu buvo paveldėjusi iš tėvų. Tas butas jai visada buvo daugiau nei sienos ir langai. Tai buvo tvirtovė, užuovėja, vieta, kurioje ji galėjo atsikvėpti. Vyrui išėjus, namai pamažu vėl ėmė priklausyti tik jai. Ji ėmėsi dalykų, kuriuos vis atidėliodavo: perklijavo miegamojo tapetus, nusipirko fotelį, apie kurį seniai svajojo. Tarsi po gabalėlį rinko atgal savo gyvenimą.
Praėjus savaitei po šaukimo gavimo, Tomas paskambino. Jo balsas skambėjo sausai, beveik dalykiškai.
– Labas, Egle. Reikia susitikti ir aptarti turto dalybas. Be advokatų, kad be reikalo neišlaidautume.
Ji sutiko. Norėjosi tikėti, kad bent išsiskirti jie sugebės padoriai.
Jie susitiko kavinėje. Tomas atėjo su segtuvu po pažastimi, lyg būtų atvykęs į verslo derybas.
– Taigi, – pradėjo jis, atversdamas dokumentus. – Dėl bendro turto. Automobilis lieka man, nes juo naudojuosi aš. Garažas – tau, galima įvertinti jo kainą ir išskaičiuoti iš mano dalies. Sodyba…
Apie dešimt santuokos metų jis kalbėjo taip, tarsi skaitytų bankrutavusios įmonės likvidavimo aktą. Eglei suspaudė krūtinę, bet ji susitvardė.
– Ir, žinoma, butas, – galiausiai ištarė jis, prieidamas prie svarbiausio.
– O kas su butu? – ramiai paklausė Eglė.
– Dalinsimės taip, kaip numato įstatymas.
– Tomai, tas butas buvo mano nuosavybė dar iki mūsų santuokos. Jis nėra bendras turtas ir dalyboms nepriklauso. Tokia yra teisinė tvarka.
Jis pakėlė į ją akis. Jo veide nebuvo nei nejaukumo, nei gėdos. Tik šaltas, užsispyręs nepasitenkinimas.
– Kaip tai – tavo butas nedalijamas? – nuoširdžiai pasipiktino jis. – Po vestuvių aš juk tikėjausi dalies!
Eglė kurį laiką žiūrėjo į jį apstulbusi. „Tikėjausi.“ Vadinasi, jis viską buvo suskaičiavęs dar tada, kai jie tuokėsi.
– Kokios dalies tu tikėjaisi, Tomai? – paklausė ji, stengdamasi, kad balsas išliktų kuo lygesnis.
– Pusės, savaime aišku! – jo tonas ėmė kaisti. – Aš tame bute pragyvenau dešimt metų! Mokėjau komunalinius mokesčius! Keičiau lemputes, taisiau čiaupą! Aš įdėjau ten savo laiką, savo gyvenimą! Tu nori pasakyti, kad tai nieko neverta?
– Mano supratimu, tai vadinama gyvenimu santuokoje, – atsakė ji. – Aš gaminau valgyti, skalbiau, tvarkiau namus. Gal ir man tau išrašyti sąskaitą už buitines paslaugas?
– Nepradėk išvedžioti! – Tomas delnu trenkė per stalą. – Čia visai kas kita! Aš vyras, aš prisidėjau prie pagrindinio turto! Skaičiavau, kad skyrybų atveju pasielgsime kaip civilizuoti žmonės: parduosime butą ir pasidalysime gautą sumą.