Pinigus. Neva tik toks sprendimas būtų sąžiningas.
„Sąžiningas.“ Jis, palikęs ją dėl kitos moters, dabar drįso remtis sąžiningumu.
– Sąžininga yra tai, Tomai, kas numatyta įstatyme, – jos balsas tapo šaltas, beveik metalinis. – O įstatymas aiškiai sako: į mano būstą tu neturi jokių teisių.
– Spjauti man į tavo įstatymus! – jo balse jau skambėjo isterija. – Yra ir sąžinė! Yra žmogiškas padorumas! Aš neišeisiu iš čia tik su vienu lagaminu! Ne tam dešimt metų savo gyvenimo tau atidaviau!
Jis pats turbūt nesuprato, ką ką tik pasakė. Tačiau Eglė išgirdo. „Atidaviau.“ Lyg būtų kalbama apie nuostolingą investiciją.
– Vadinasi, tavo manymu, turėčiau tau išmokėti kažkokią išeitinę? Atlygį už tai, kad kurį laiką buvai mano vyras?
– Vadink kaip nori! – jis jau beveik prarado savitvardą, supratęs, kad jo planas byra akyse. – Aš tuščiomis rankomis neišeisiu! Paduosiu į teismą! Įrodysiu, kad dariau neatskiriamus pagerinimus! Ir liudininkų susirasiu!
Eglė žiūrėjo į jį tylėdama. Į šitą svetimą, rėkiantį, pykčiu besispjaudantį vyrą. Ir staiga ji nebejautė skausmo dėl jo išdavystės. Liko tik šleikštulys… ir palengvėjimas. Didžiulis, viską užliejantis palengvėjimas, kad šis žmogus daugiau nebebus jos gyvenimo dalis.
Ji ramiai atsistojo, paliko ant staliuko pinigus už kavą ir pasuko durų link.
– Kur tu eini?! Mes dar nebaigėme! – suriko jis jai pavymui.
Ji akimirkai sustojo, bet neatsisuko.
– Mes viską jau aptarėme, Tomai. Dar prieš metus. Tą dieną, kai nusprendei, kad su kita moterimi tau bus geriau. Tad dabar prašau – būk nuoseklus savo paties pasirinkimuose. Tu išėjai. Tai ir išeik iki galo. Ir savo „skaičiavimus“ pasiimk kartu.
Ji išėjo į gatvę. Lijo. Tačiau jai pasirodė, tarsi būtų ištrūkusi iš tvankios, prirūkytos patalpos į gaivų orą. Eglė žinojo: Tomas bylinėsis. Lauks purvas, nervai, advokatų sąskaitos. Bet ji taip pat žinojo, kad laimės. Nes jos pusėje buvo ne vien įstatymas. Jos pusėje buvo ir tiesa.
Išėjusi iš kavinės į drėgną, lietumi kvepiančią gatvę, Eglė namo nepasuko. Ji įėjo į nedidelį tylų skverą, atsisėdo ant šlapio suolo ir tik tada leido sau įkvėpti. Oras į plaučius skverbėsi sunkiai, lyg ji ką tik būtų išnirusi po ilgo, dusinančio nėrimo.
Ji neverkė. Ašarų etapas buvo pasibaigęs prieš metus, kai Tomas išėjo. Dabar ją apėmė visai kitas jausmas – šaltas, beveik pasišlykštėjimu persmelktas paniekos skonis, sumišęs su karčiu ir pavėluotu praregėjimu. Staiga visi jų dešimt bendro gyvenimo metų atsivėrė naujoje, negailestingoje šviesoje. Ji suprato: jo išdavystė neprasidėjo tada, kai jis sutiko kitą moterį. Ji buvo įausta į jų santuoką nuo pat pirmos dienos.
Jam ji niekada nebuvo lygiavertė partnerė. Ji buvo projektas. Investicija. Tomas, kaip apsukrus investuotojas, „įdėdavo“ tik tiek, kiek reikėjo, kad Eglės „vertė“ nesmuktų: komplimentų, gėlių, retų rūpesčio trupinių. O ji, apakinta meilės ir dėkingumo, kad „toks vyras“ pasirinko būtent ją, „paprastą merginą“, atidavė viską: savo jėgas, palaikymą, susižavėjimą. Ir dar iki santuokos turėtą butą, kurį su džiaugsmu pavertė jų „bendrais namais“. Ji nematė, kad jam tie namai niekada nebuvo jaukus lizdas – veikiau patogus biuras su miegamuoju ir nemokamu aptarnavimu.