Reikalavimai skambėjo kone absurdiškai. Tomas prašė teismo pripažinti jam teisę į pusę buto, nes esą santuokos metais jis atliko „neatskiriamus pagerinimus, iš esmės padidinusius turto vertę“. Tuomet buvo išvardyti tie garsieji „pagerinimai“: lentynėlė vonioje, pakeistas virtuvės maišytuvas, nudažyta svetainės siena ir net tai, kad jis „reguliariai prisidėjo prie komunalinių mokesčių, taip padėdamas išsaugoti nekilnojamąjį turtą“.
Advokatui nutilus, teisėja — pagyvenusi, pavargusio veido moteris — pakėlė akis į Eglę.
— Kokia jūsų pozicija?
Eglė atsistojo. Ji nekalbėjo nei apie meilę, nei apie nuoskaudas, nei apie išdavystę. Ji pasirinko kalbą, kurią mokėjo geriausiai: faktų, dokumentų ir įrodymų kalbą.
— Gerbiamas teisme, — pradėjo ji ramiu, tvirtu balsu. — Mano buvusio sutuoktinio ieškinys neturi jokio teisinio pagrindo. Butas man priklausė dar iki santuokos, ir tai patvirtina nuosavybės dokumentai.
Ji padėjo ant stalo išrašą.
— Dėl vadinamųjų „neatskiriamų pagerinimų“. Prašau, — Eglė vieną po kito išdėliojo kitus lapus. — Čia yra įrodymai. Štai čekis už tą pačią vonios lentynėlę. Jos kaina — 8 eurai. O čia sąskaita iš santechniko, kurį teko kviesti po to, kai mano buvęs vyras nusprendė „sutaisyti čiaupą“ ir užliejo apačioje gyvenančius kaimynus. Padaryta žala siekė 500 eurų, ir ją apmokėjau aš iš savo atlyginimo. Čia — svetainės sienos nuotraukos po jo „dažymo“: dryžiai, dėmės, dažais aptaškytas parketas. Po to buvau priversta samdyti meistrus, kad visa patalpa būtų sutvarkyta iš naujo.
Ant teisėjos stalo gulė vis nauji dokumentai.
— O kalbant apie komunalinius mokesčius… — Eglės lūpose šmėstelėjo vos pastebima šypsena. — Čia mano banko išrašai už dešimt metų. Iš jų matyti, kad maždaug 90 procentų visų sąskaitų apmokėjau aš. O čia — buvusio vyro sąskaitos išrašas. Kaip galima pastebėti, tuo pačiu laikotarpiu jis labai „atsakingai investavo“ į brangias meškeres, žvejybos išvykas ir įvairius elektroninius žaisliukus.
Ji baigė kalbėti. Salėje stojo tyla. Tomo advokatas su sunkiai slepiamu susierzinimu pažvelgė į savo klientą. Pats Tomas išbalo. Jo didysis planas dėl „teisingo“ pasidalijimo byrėjo visų akivaizdoje.
— Atsižvelgdama į visa tai, — užbaigė Eglė, atsisukusi į teisėją, — nematau jokio pagrindo, dėl kurio mano buvęs vyras galėtų pretenduoti į bent menkiausią mano buto dalį. Priešingai, jei žiūrėtume sąžiningai, per tuos metus jis pats būtų sukaupęs nemažą finansinę skolą man, nes ilgą laiką gyveno mano sąskaita. Tačiau, kitaip nei jis, aš neketinu išrašinėti sąskaitų už praeitį. Prašau tik vieno — kad teismas vadovautųsi įstatymu.
Sprendimui priimti teisėjai prireikė vos kelių minučių. Tomo ieškinys buvo atmestas visa apimtimi.
Išėjus į koridorių, Tomas ją pasivijo.
— Tu… — iškošė pro sukąstus dantis. — Tu mane sunaikinai. Pažeminai visų akivaizdoje.
— Ne, Tomai, — Eglė paskutinį kartą pažvelgė į jį. Be pykčio. Be neapykantos. Tik su šaltu, tolimu gailesčiu. — Tu pats save sunaikinai. Tą akimirką, kai nusprendei, kad mano meilė ir mano namai tėra turtas, kurį galima padalyti.
Ji apsisuko ir nuėjo ilgu, aidinčiu teismo koridoriumi. Atsigręžti nebuvo jokios prasmės. Eglė žinojo: priešakyje jos laukia kitoks gyvenimas — laisvas, savas, susigrąžintas iš praeities. Jos pačios namuose. Ir tame gyvenime daugiau niekada neatsiras vietos tiems, kurie ateina tikėdamiesi savo dalies.