O dabar, kai Tomas nusprendė šį „projektą“ uždaryti ir persikelti prie kito, jis sugrįžo pasiimti vadinamosios likvidacinės vertės. Už dešimt metų, praleistų vyro vaidmenyje, jis, regis, tikėjosi dar ir auksinio parašiuto.
Ant suoliuko ji, ko gero, išsėdėjo beveik valandą. Lietus vis smarkėjo, tačiau Eglė jo beveik nejautė. Viduje siautęs jausmų sąmyšis pamažu traukėsi, o jo vietą užėmė šaltas, profesinis protas. Ji vis dėlto buvo teisininkė. Ir labai aiškiai suprato: šio mūšio negalima kautis emocijų lauke, kuriame Tomas visada mokėjo ją įstumti į kaltės jausmą. Kovą reikėjo perkelti ten, kur galioja ne manipuliacijos, o įstatymai, faktai ir dokumentais paremti įrodymai.
Grįžusi namo ji pirmiausia paskambino advokatui, kuris tvarkė jų skyrybų bylą.
— Algirdai, laba diena. Čia Eglė. Atsirado nauja aplinkybė. Mano buvęs vyras pareiškė pretenzijas į pusę mano iki santuokos turėto buto.
Kitame laido gale kelioms sekundėms stojo tyla.
— Kokiu pagrindu? — pagaliau paklausė jis.
— Remdamasis mano „sąžine“ ir tuo, kad jis, pasirodo, „tikėjosi savo dalies“, — atsakė Eglė, ir jos balse pirmą kartą nuskambėjo sausa ironija.
— Supratau, — sunkiai atsiduso advokatas. — Pasiruoškite, Egle. Bus nemalonu. Teisiškai jis šansų beveik neturi, todėl bandys jus palaužti psichologiškai.
Taip ir nutiko. Jau kitą dieną prasidėjo spaudimas. Pirmasis paskambino pats Tomas. Taktika buvo pakeista. Jis neberėkė, nebekaltino atviru tekstu. Dabar mėgino sužadinti gailestį.
— Egle, vakar aš perlenkiau lazdą. Buvau įsiutęs. Bet tu suprask, aš atsidūriau aklavietėje. Man nieko nebeliko. O tu… tu juk gyveni gerai. Nejau tau manęs nė kiek negaila? Juk mes ne svetimi žmonės.
Eglė nieko neatsakė ir tiesiog nutraukė pokalbį. Po valandos ekrane pasirodė jo motinos numeris.
— Eglute, vaikeli, kaip tu taip gali? — raudojo moteris. — Tomukas man viską papasakojo! Tu išmeti jį į gatvę su vienu lagaminu! Juk jis tau ne koks prašalaitis! Jis į tą butą širdį sudėjo! Net lentyną vonioje pats pritvirtino!..
Lentyna. Ta nelemtą lentyna staiga tapo pagrindiniu jo „neatskiriamų pagerinimų“ simboliu.
Eglė ramiai, kiek galėdama kantriau, paaiškino buvusiai anytai, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė, įgyta dar iki santuokos, o šeimą paliko ne ji, bet Tomas.
— Tu beširdė, — nukirto moteris ir trenkė ragelį.
Po to puolimas persikėlė į socialinius tinklus. Tomas ėmė rašyti įrašus, pilnus miglotų, tačiau jų bendriems pažįstamiems visiškai suprantamų užuominų. „Baisu, kai meilė baigiasi, o žmogus išmetamas lauk, tarsi viskas, kas buvo gera, niekada neegzistavo.“ „Kai kurie žmonės santykius matuoja kvadratiniais metrais.“
Tai nebuvo spontaniškas įskaudinto žmogaus skundas. Tai buvo nuoseklus, apgalvotas puolimas. Jis siekė sugriauti Eglės reputaciją, pavaizduoti ją kaip šaltą pabaisą, kad jo „kilnus“ prašymas padalyti butą atrodytų beveik teisėtas ir suprantamas.
Eglė neįsitraukė. Advokato patarta, ji viską fiksavo: saugojo įrašus, darė ekrano nuotraukas, rinko datas ir laikus. Kartu ji ruošėsi. Iš stalčių, segtuvų ir elektroninio pašto archyvų ištraukė visus dešimties santuokos metų finansinius dokumentus. Vieną bemiegę savaitę ji dėliojo tiksliausią savo gyvenimo ataskaitą. Tai nebuvo paprasta lentelė su skaičiais. Tai buvo jų santuokos metraštis, surašytas eurais, pavedimais, čekiais ir sąskaitomis.
Teismo posėdis buvo paskirtas po dviejų mėnesių. Visą tą laiką Eglė gyveno tarsi apgulta tvirtovė. Bet vartų neatidarė.
Teismo salėje Tomas sėdėjo priešais ją, šalia savo advokato. Atrodė ramus, beveik savimi patenkintas. Jo atstovas atsistojo ir ėmė dėstyti ieškinio reikalavimus.