— Ką būtent turėjau suprasti, Tomai? Kad be tavęs pražūsiu? Kaip matai, nepražuvau.
— Tu apskritai… — jis nutilo, lyg staiga būtų pritrūkęs žodžių. — Mama sakė, kad esi užsispyrusi, bet kad šitaip…
— Perduok mamai linkėjimų, — ramiai ištariau ir nutraukiau skambutį.
Dar kurį laiką sėdėjau virtuvėje ir šypsojausi pati sau. Pirmą kartą po daugelio metų jutau ne paniką, ne kaltę, ne baimę, o kažką labai panašaus į gyvenimą. Iki antros savaitės pabaigos buvau uždirbusi 230 eurų. Už matematikos pamoką gaudavau po 5 eurus, turėjau keturis mokinius, kiekvienas ateidavo tris kartus per savaitę, taigi vien iš to susidarydavo 60 eurų. Buhalterinės konsultacijos atnešdavo nuo 10 iki 50 eurų už užduotį. Žmonės kreipėsi, paskui rekomenduodavo mane savo pažįstamiems. Dirbdavau vakarais, savaitgaliais, kartais užsisėdėdavau iki vėlumos, bet tas nuovargis buvo kitoks — ne slegiantis, o malonus, nes jis priklausė man.
Tomas ėmė skambinti vis rečiau. Jaučiau, kad jo sumanytas planas byra tiesiog akyse. Jis, matyt, tikėjosi rasti palūžusią, paklusnią žmoną, kuri maldaus jį grįžti. O vietoj to girdėjo moterį, kuri pati susitvarko, pati užsidirba ir, pasirodo, visai gali gyventi be jo nurodymų. Trečią savaitę nutiko svarbus dalykas. Vienas mano klientų, nedidelės autodetalių parduotuvės savininkas Vytautas, pasiūlė man nuolat tvarkyti jo apskaitą.
— Rasa, jūs taip aiškiai viską paaiškinote, taip tvarkingai sudėliojote, — kalbėjo jis, trindamas delnus. — Man reikia buhalterės. Ne etate, o nuotoliniu būdu, pagal susitarimą. Apsiimtumėte?
— O koks atlygis? — paklausiau dalykiškai, pati nustebusi dėl savo tono.
— Šimtas eurų per mėnesį. Darbo nėra labai daug: porą dienų dokumentams, ataskaitoms, konsultacijoms.
— Sutinku.
Pasirašėme sutartį. Nuo tos dienos, be pagrindinio darbo, turėjau ir pastovias pajamas. Netrukus dar vienas klientas, jaunas verslininkas Mantas, pasiūlė bendradarbiauti. Jis ketino atidaryti kavinę ir jam reikėjo pagalbos mokesčių bei darbuotojų klausimais. Dar 50 eurų per mėnesį. Tą vakarą sėdėjau prie stalo ir skaičiavau. Pagrindinis darbas — 350 eurų. Korepetitorės veikla — apie 100 eurų. Konsultacijos — 150, gal net 200. Vadinasi, iš viso 600–650 eurų per mėnesį. Daugiau, negu uždirbdavo Tomas.
Asta atvažiavo šeštadienį. Ji atsinešė savo keptą obuolių pyragą ir, vos įžengusi į virtuvę, pastatė jį ant stalo.
— Na, tai kaip sekasi? — paklausė ji, patogiai įsitaisydama ant kėdės.
— Visai neblogai, — nusišypsojau. — Jau uždirbu daugiau už vyrą.
— Rimtai?
— Visiškai rimtai. Jeigu viskas klostysis taip ir toliau, po poros mėnesių galėsiu išeiti iš pagrindinio darbo ir dirbti tik savarankiškai.
— Rasa, aš tavimi didžiuojuosi! — Asta atsistojo ir stipriai mane apkabino. — Tu šaunuolė. Tikra šaunuolė.
— Ačiū, — tyliai pasakiau. — Žinai, keisčiausia tai, kad aš net esu dėkinga Tomui. Jeigu ne tas jo kvailas planas, turbūt ir toliau būčiau sėdėjusi savo pelkėje. Būčiau bijojusi ką nors keisti, iškišti galvą, pabandyti. O dabar supratau, kad galiu. Kad pati sugebu save išlaikyti.
— O ką darysi, kai jis grįš?
— Dar nežinau, — atsakiau po pauzės. — Pažiūrėsiu, kaip jis elgsis.
Tomas paskambino balandžio dvidešimt septintąją, likus keturioms dienoms iki jo sugrįžimo.
— Rasa, kaip tu ten? — jo balsas skambėjo kažkaip neužtikrintai.
— Puikiai, Tomai. Dirbu, uždirbu, gyvenu.
— Klausyk, gal aš grįžčiau anksčiau? Mama sako, kad jau pati susitvarko. Atseit pagalbos jai nebereikia.
— Grįžk tada, kada buvai suplanavęs. Gegužės pirmąją.
— Bet aš galvojau…
— Ką galvojai, Tomai?
— Kad tu pasiilgai. Kad norėsi, jog grįžčiau.
— Ne. Nepasiilgau.
Kitame laido gale stojo tyla. Girdėjau tik jo kvėpavimą.
— Rasa, aš norėjau kaip geriau. Garbės žodis. Norėjau, kad tu suprastum.
— Aš supratau, — pertraukiau jį. — Labai daug ką supratau. Grįžk pirmą dieną, tada ir pasikalbėsime.
— Gerai, — tyliai atsakė jis.
Iki jo sugrįžimo turėjau tris dienas. Ir aš tiksliai žinojau, ką noriu padaryti. Pirmiausia nusprendžiau įteisinti savarankišką veiklą. Tai leido man dirbti oficialiai ir mokėti nedidelį, vos keturių procentų mokestį nuo pajamų. Paraišką pateikiau per programėlę, patvirtinimą gavau jau kitą dieną. Antra, atsidariau asmeninę sąskaitą banke ir pervedžiau į ją visus uždirbtus pinigus. 410 eurų. Mano atsarga. Mano mažas kapitalas. Trečia, nuėjau pasikonsultuoti su teisininke. Birutė iš darbo parekomendavo savo pažįstamą Eglę, kuri specializavosi šeimos teisėje.
— Papasakokite viską nuo pradžių, — paprašė Eglė, maždaug penkiasdešimties metų moteris dėmesingomis, ramiomis akimis.
Aš papasakojau. Nieko neslėpiau. Ji klausėsi, linkčiojo, kartais pasižymėdavo kažką užrašų knygelėje.
— Supratau, — galiausiai tarė ji. — Pasakysiu taip. Teisiškai jis įstatymo tiesiogiai nepažeidė. Pinigai bendroje sąskaitoje laikomi bendromis lėšomis, todėl jis turėjo teisę jais disponuoti. Tačiau vertinant šeimos teisės požiūriu, tokį elgesį galima laikyti piktnaudžiavimu teisėmis. Tik įrodyti tai nebūtų paprasta.
— O jeigu nuspręsčiau skirtis?
— Butas, kaip santuokoje įgytas turtas, skyrybų atveju dalijamas per pusę. Arba vienas iš jūsų išperka kito dalį, arba butas parduodamas, o pinigai pasidalijami. Santaupos taip pat dalijamos. Kiek sąskaitoje buvo?
— Du tūkstančiai eurų. Jis pasiėmė viską.
— Vadinasi, tūkstantis eurų yra jūsų dalis. Jeigu jis geranoriškai negrąžins, galite reikalauti per teismą.
— Aišku. O jeigu skirtis nenorėčiau, bet norėčiau pakeisti mūsų santykių tvarką?
— Tuomet patarčiau sudaryti vedybinę sutartį arba bent jau aiškiai susitarti dėl atskiro biudžeto. Žinoma, tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu jis sutiks.
— Ačiū, — pasakiau atsistodama. — Jūs man labai padėjote.
— Kreipkitės, jeigu prireiks. Ir svarbiausia — nebijokite ginti savo teisių. Jūs nepadarėte nieko blogo.
Iš teisininkės išėjau ne tik su informacija, bet ir su keistu aiškumu galvoje. Dabar žinojau, kaip elgsiuosi. Balandžio trisdešimtosios vakarą ėmiausi tvarkytis: išploviau grindis, nuvaliau dulkes, perskalbiau patalynę. Norėjau, kad butas atrodytų nepriekaištingai. Ne dėl Tomo. Dėl savęs. Paskui iš spintos išsitraukiau dalykinį kostiumą, kurį buvau nusipirkusi prieš metus, bet taip nė karto ir neapsivilkusi. Tada Tomas pareiškė, kad jis per daug krintantis į akis ir man neva ne pagal amžių. Juodas pieštuko formos sijonas, balta palaidinė, švarkas. Pasimatavau — tiko idealiai. Priderinau aukštakulnius, pasidažiau lengvai, plaukus susukau į tvarkingą kuodą. Pažvelgiau į veidrodį. Iš jo į mane žiūrėjo susikaupusi, tvirta, savimi pasitikinti moteris. Tokios savęs nebuvau mačiusi labai seniai.
Naktį miegojau prastai. Mintyse vis kartojau būsimą pokalbį. Ką sakysiu? Kaip laikysiuosi? Svarbiausia — nepalūžti, nepradėti rėkti, neįsivelti į seną vaidmenį. Kalbėti ramiai. Oriai. Be maldavimų ir be isterijos.
Gegužės pirmosios rytas išaušo saulėtas. Atsikėliau septintą, nusiprausiau po dušu, apsivilkau kostiumą, išgėriau kavos. Tomas turėjo pasirodyti apie dešimtą. Autobusas iš kaimo į stotį atvažiuodavo pusę dešimtos, o nuo stoties iki mūsų namų — maždaug dvidešimt minučių kelio. Be penkių dešimt išgirdau laiptinėje žingsnius. Širdis suspurdėjo greičiau. Štai ir viskas. Dabar prasidės arba naujas gyvenimas, arba tęsis senasis. Viskas priklausys nuo šio pokalbio.
Raktas pasisuko spynoje. Durys atsivėrė. Tomas stovėjo ant slenksčio su krepšiu rankoje, žiūrėjo į mane ir tylėjo. Aš taip pat žiūrėjau į jį ir labai aiškiai supratau: kad ir kas nutiktų toliau, aš jau nebebuvau ta moteris, kuri prieš mėnesį liko viena su beveik tuščia pinigine. Aš pasikeičiau. Ir kelio atgal nebebuvo.
— Tu… — Tomas spoksojo į mane nemirksėdamas. — Kodėl tu taip apsirengusi?
— Kaip matai, — ramiai atsakiau. — Užeik. Nestovėk tarpduryje.
Jis įėjo, pastatė krepšį, apsidairė. Butas buvo švarus, šviesus. Specialiai atitraukiau visas užuolaidas, kad į vidų kristų saulė. Ant žurnalinio staliuko gulėjo dokumentai, nešiojamasis kompiuteris, skaičiuotuvas. Mano darbo vieta.
— Kas čia? — jis linktelėjo į stalą.
— Dirbu.
— Koks darbas? Šiandien gegužės pirmoji. Laisvadienis.
— Mano klientams šventinės dienos ne visada galioja. O man dabar laisvadienių beveik nėra.
Tomas nuėjo į virtuvę, įsipylė iš ąsočio vandens ir išgėrė vienu mauku. Rankos jam drebėjo. Buvo akivaizdu, kad jis nervinasi.
— Rasa, reikia pasikalbėti, — pasakė atsisėsdamas prie stalo.
— Kalbėkime, — atsisėdau priešais ir sunėriau rankas ant krūtinės.
— Aš daug galvojau per šį mėnesį. Apie mus. Apie šeimą. Ir supratau, kad buvau neteisus.
Aš tylėjau. Laukiau, ką jis pasakys toliau.
— Nereikėjo taip griežtai. Su tais pinigais. Mama sakė, kad taip tu išmoksi mane vertinti. Bet aš supratau, kad perlenkiau lazdą. Atleisk.
— Perlenkei lazdą? — pakartojau. — Tomai, tu palikai mane su trisdešimčia eurų visam mėnesiui. Vien komunaliniai mokesčiai siekia beveik dvidešimt. Kiek, tavo manymu, turėjo likti maistui ir kelionėms?
— Aš nemaniau, kad tau bus visai… Na, galvojau, pasiskolinsi iš ko nors.
— Pasiskolinau. Iš Astos paėmiau penkiasdešimt eurų. Beje, jau grąžinau.
— Grąžinai? Iš kur gavai pinigų?
— Užsidirbau.
Jis susiraukė.
— Kiek tu ten galėjai uždirbti iš tų savo pamokėlių?
— Per tris savaites — 410 eurų.
Tomas net užspringo oru.
— Kiek?
— Keturi šimtai dešimt. Matematikos pamokos, buhalterinės konsultacijos, nuolatinė apskaita dviem individualią veiklą vykdantiems klientams ir keli vienkartiniai užsakymai. Šiuo metu turiu aštuonis pastovius klientus.
— Tu meluoji.
— Nori pamatyti sąskaitos išrašą? — paėmiau telefoną, atidariau banko programėlę ir parodžiau jam ekraną.
Jis žiūrėjo į skaičius ir pamažu balo.
— Tai… tai neįmanoma. Tu juk pagrindiniame darbe gauni 350 eurų.
— Gausdavau. Vakar parašiau prašymą išeiti iš darbo.
— Ką? — jis pašoko nuo kėdės. — Tu išėjai?
— Taip. Nuo gegužės keturioliktosios bus paskutinė mano darbo diena. Toliau dirbsiu tik sau. Veiklą įteisinau, mokėsiu 4 procentus mokesčių. Pajamos stabilios. Skaičiuoju, kad per mėnesį bus nuo 600 iki 800 eurų.
Tomas vėl atsisėdo. Jo veidas papilkėjo.
— Šeši šimtai? Rasa, tu supranti, ką kalbi? Tai milžiniška rizika. O jeigu klientai išeis? O jeigu viskas sugrius?
— Jeigu vieni klientai išeis, susirasiu kitų. Jeigu prireiks, grįšiu į samdomą darbą. Buhalterių darbo rinkoje reikia. Bet prie seno gyvenimo aš nebegrįšiu, Tomai. Į tą gyvenimą, kuriame bijojau net nusičiaudėti be tavo pritarimo.
— Aš niekada tavęs nevertiau.
— Verteisi. Nuolat. „Nesivilk tos suknelės, per ryški.“ „Nesusitikinėk taip dažnai su Asta, ji daro tau blogą įtaką.“ „Nešvaistyk pinigų nesąmonėms, aš geriau žinau, ko mums reikia.“ Dvylika metų, Tomai. Dvylika metų gyvenau pagal tavo taisykles.
— Bet aš vyras. Aš turiu priimti sprendimus. Aš šeimos galva.
— Ne, neprivalai. Šeima nėra kariuomenė. Šeima yra partnerystė ir lygios teisės.
— O kas, tavo manymu, buvo pas mus?
— Tu buvai diktatorius. O aš — paklusni žmona.
Jis tylėjo, žiūrėjo į grindis ir gniaužė kumščius.
— Ir kas dabar bus? — pagaliau paklausė.
— Nežinau. Tai priklausys nuo tavęs.
— Nuo manęs?
— Taip. Jeigu esi pasiruošęs keisti mūsų santykius ir kurti juos iš naujo, kaip lygiaverčiai žmonės, galime pabandyti. Jeigu ne — skiriamės. Butą parduosime, pinigus pasidalysime per pusę. Išsinuomosiu vieno kambario butą ir gyvensiu viena.
— Rasa, tu rimtai?
— Visiškai rimtai.
Jis atsistojo, perėjo per virtuvę, sustojo prie lango.
— Mama sakė, kad tu užsispyrusi. Kad tave reikia laikyti griežtai. Aš netikėjau, maniau, ji perdeda. O pasirodo…
— Tavo mama daug ką sakė, — pertraukiau. — Ir tu jos klausaisi. Labiau negu manęs, savo žmonos. Štai kur tikroji problema.
— Ji mano mama. Ji nori man gero.
— Ji nori kontroliuoti tave ir mane. Bet tai baigėsi, Tomai. Daugiau neleisiu jai reguliuoti mūsų santykių.
— Tu reikalauji, kad nutraukčiau ryšius su motina?
— Ne. Aš reikalauju, kad sprendimus priimtum pats. O ne bėgtum pas ją patarimo kiekvieną kartą, kai tau kažkas nepatinka.
Vėl stojo tyla. Buvo girdėti tik sieninio laikrodžio tiksėjimas.
— Man reikia laiko pagalvoti, — galiausiai tarė jis.
— Gerai. Dvi savaitės. Iki gegužės keturioliktosios. Apsispręsi, tada kalbėsimės.
— O tu?
— Aš jau apsisprendžiau. Gyvensiu taip, kaip noriu. Su tavimi ar be tavęs — čia jau tavo pasirinkimas.
Tomas išėjo į kambarį ir uždarė duris. Girdėjau, kaip jis skambina mamai. Žodžių neįžiūrėjau, bet intonacijos užteko. Jis skundėsi. Ji jį drąsino. Greičiausiai sakė kažką panašaus į: „Nepasiduok, ji blefuoja.“ Tik aš neblefavau.
Vakare jis išėjo iš kambario ir atsisėdo priešais mane. Aš tuo metu skaičiau naujo kliento sutartį: nedidelės spaustuvės savininkas ieškojo buhalterės nuotoliniam darbui.
— Rasa, gal nesipykime? — pradėjo jis taikiai. — Tiesiog pamirškime šį mėnesį. Aš supratau klaidą.
— Kokią klaidą tu supratai? — pakėliau akis nuo dokumento.
— Na… kad per griežtai pasielgiau. Bet ir tu… Tu irgi suprask. Per daug nepriklausoma tapti irgi nėra gerai.
— Šeima reiškia būti kartu, o ne kiekvienam atskirai. Bet „kartu“ nereiškia, kad vienas vadovauja, o kitas paklūsta.
— Aš nekalbu apie paklusnumą. Tiesiog turi būti tvarka. Vyras uždirba, moteris rūpinasi namais.
— Aš irgi uždirbu. Dabar net daugiau už tave.
Jis susiraukė taip, lyg būčiau pasakiusi kažką įžeidžiančio.
— Štai čia ir yra bėda. Vos pradėjai uždirbti daugiau, iš karto pasikėlei. Dabar, matyt, manai, kad gali man vadovauti?
— Tomai, aš nenoriu tau vadovauti. Noriu, kad mane gerbtum. Kad tartumeisi su manimi. Kad mano norai irgi turėtų reikšmę.
— Aš visada tave gerbiau.
— Tu palikai mane be pinigų mėnesiui, kad „perauklėtum“. Čia pagarba?
Jis nutilo. Atsakymo neturėjo.
— Dvi savaitės, — pakartojau. — Pagalvok rimtai.
Kitos dienos buvo keistos. Gyvenome viename bute, bet tarsi kaimynai. Aš dirbau, priimdavau klientus, važinėdavau į konsultacijas. Jis eidavo į darbą, grįždavo, sėdėdavo prie televizoriaus. Kalbėdavomės mažai, daugiausia buitiniais klausimais. Aldona skambindavo jam kasdien. Tomas ilgai su ja kalbėdavosi, o po pokalbių tapdavo dar niūresnis.
Aštuntąją dieną, gegužės aštuntąją, jis priėjo prie manęs.
— Rasa, aš noriu pabandyti.
— Ką pabandyti?
— Gyventi kitaip. Kaip tu sakai… lygiomis teisėmis.
Padėjau į šalį popierius.
— Rimtai?
— Taip.
— Tuomet turiu sąlygų.
— Kokių?
— Atskiras biudžetas. Kiekvienas savo pinigus leidžia taip, kaip nori. Bendroms išlaidoms susidedame po lygiai. Sutinki? Ir tavo mama daugiau nekomanduoja mūsų gyvenimui.
— Bet aš turiu teisę su ja bendrauti, ją lankyti.
— Žinoma. Aš niekada to nedraudžiau. Ir dar — jokių priekaištų dėl praeities. Jeigu pradedame iš naujo, tai iš švaraus lapo.
— Gerai.
— Yra dar viena sąlyga.
— Kokia?
— Tu grąžini man mano pusę pinigų. Tūkstantį eurų iš sąskaitos. Tai mano dalis santaupų.
Tomas susiraukė.
— Rasa, ten jau nėra viso tūkstančio.
— Kiek liko?
— Šeši šimtai dvidešimt. Mamai daviau stogo remontui, sau šį tą nusipirkau.
— Tada 620 eurų grąžini dabar. Likusią dalį mokėsi po 100 eurų per mėnesį.
— Bet tai mano pinigai.
— Ne. Tai buvo mūsų bendros santaupos. Tu jas išleidai be mano sutikimo. Vadinasi, dabar grąžini.
Jis nuėjo į kambarį ir po kelių minučių grįžo su voku. Perskaičiavau pinigus. 620 eurų.
— O likusią dalį grąžinsi iki metų pabaigos?