— Grąžinsiu, — linktelėjo Tomas.
— Tuomet pamėginkime dar kartą. Bet, Tomai, įsidėmėk: jei vėl pradėsi man įsakinėti, žeminti, jei tavo motinos žodis tau vėl bus svarbesnis už mano, tada viskas. Skyrybos be jokių papildomų kalbų.
— Supratau.
Mes apsikabinome. Keistai. Atsargiai. Lyg du žmonės, kurie kadaise buvo artimi, o dabar iš naujo mokosi vienas prie kito prisiliesti. Vis dėlto tai buvo pradžia.
Kitos dienos parodė, kad Tomas tikrai stengiasi. Jis pradėjo klausti mano nuomonės dėl įvairių dalykų, pats imdavosi buities darbų, nebekibo prie smulkmenų. Motinai skambindavo rečiau, o ir jų pokalbiai tapo trumpesni. Aš tuo metu dirbau toliau. Klientų vis daugėjo. Jų atsirado tiek, kad kai kuriems jau tekdavo atsakyti, nes paprasčiausiai nebespėdavau visko padaryti.
Gegužės vienuoliktąją man paskambino Vytautas, automobilių dalių parduotuvės savininkas.
— Rasa, turiu jums pasiūlymą. Planuoju plėstis, atidaryti antrą parduotuvę. Man reikia žmogaus, kuris perimtų visą buhalteriją. Atlyginimas — 500 eurų ir dar procentas nuo pelno. Ar sutiktumėte?
Akimirką patylėjau. 500 eurų stabiliai — jau visai neblogai. O dar kiti klientai iš šono galėtų duoti maždaug tris šimtus.
— Vytautai, o ar būtų galima derinti? Dirbti jums ir dar tvarkyti poros klientų apskaitą savarankiškai?
— Žinoma. Man svarbiausia, kad mano reikalai būtų tvarkomi nepriekaištingai.
— Tada sutinku. Nuo birželio pirmosios galiu pradėti.
— Puiku. Sutartį pasirašysime artimiausiomis dienomis.
Padėjusi ragelį, nusišypsojau. Atrodė, kad gyvenimas pamažu grįžta į vėžes. Vakare apie pasiūlymą papasakojau Tomui. Jis pasveikino mane, tačiau mačiau, kaip jo veidas kiek įsitempė. Žmona uždirbs daugiau už vyrą. Jo savimeilei tai buvo smūgis. Vis dėlto jis laikėsi. Bent jau išoriškai nieko neparodė.
Gegužės tryliktąją, likus dienai iki paskutinės mano darbo dienos biure, nusprendžiau šiek tiek atnaujinti butą. Buvau susitaupiusi padorią sumą, todėl galėjau sau tai leisti. Pasikviečiau meistrą. Per dvi dienas jis svetainėje perklijavo tapetus. Išsirinkau šviesius, smėlio atspalvio, su labai subtiliu raštu. Kambarys iš karto pasikeitė. Nusipirkau ir naują sofą — patogią, šiuolaikišką, vietoje senos, įdubusios ir seniai savo atitarnavusios. Dar paėmiau kavos staliuką, toršerą ir porą paveikslų ant sienos.
Tomas viską apžiūrinėjo neslėpdamas nuostabos.
— Iš kur pinigai?
— Užsidirbau.
— Remontui išleidai 300 eurų. Reikėjo su manimi pasitarti.
— Kam? Tai mano pinigai. Leidžiu juos taip, kaip noriu. Ar jau pamiršai, kad turime atskirą biudžetą?
Jis sukando dantis, bet nieko neatsakė.
Gegužės keturioliktoji buvo paskutinė mano darbo diena biure. Kolegos surengė nedidelį išlydėjimą, padovanojo gėlių, linkėjo sėkmės. Birutė atsisveikindama mane apkabino.
— Rasa, tu šaunuolė. Ne kiekviena išdrįstų pradėti gyvenimą iš naujo. Aš tavimi didžiuojuosi.
— Ačiū jums, Birute. Už viską.
— Jei ko prireiks, skambink. Ir būtinai pranešk, kaip tau sekasi.
Namo grįžau su rožių puokšte rankose ir neįprastu laisvės jausmu krūtinėje. Naujas etapas prasidėjo ne kažkada vėliau, o čia pat, tą pačią akimirką.
Kitą dieną, penktadienį, gegužės penkioliktosios vakarą, sėdėjau prie nešiojamojo kompiuterio ir pildžiau deklaraciją klientui, kai suskambo durų skambutis. Atidariau. Ant slenksčio stovėjo Aldona — su milžinišku krepšiu ir tokiu veidu, lyg būtų atvykusi užimti tvirtovės.
— Atvažiavau, — pareiškė ji.
— Laba diena, Aldona. O Tomas žino?
— Ne. Čia staigmena.
— Aišku. Užeikite.
Ji įžengė į butą, apsidairė.
— Oho, remontą pasidarėte! Tomukai, šaunuolis!
— Tai padariau aš, — ramiai pasakiau. — Už savo pinigus.
Aldona suspaudė lūpas.
— Už kokius dar savo? Iš kur pas tave pinigai?
— Uždirbau.
— A, taip, tu juk dabar didelė verslininkė, — kandžiai mestelėjo ji. — Tomas man pasakojo. Išėjai iš darbo, prisirinkai klientų. Manai, ilgai taip tęsis?
— Tikiuosi, kad taip.
— O aš manau, kad ne. Visa tai — užgaida. Mėnuo, kitas, ir tie tavo klientai išsilakstys. Liksite prie suskilusios geldos.
— Pamatysime.
Tomas grįžo iš darbo ir, pamatęs motiną, sustingo tarpduryje.
— Mama, ką tu čia veiki?
— Atvažiavau sūnaus aplankyti. Negalima?
— Galima. Bet galėjai įspėti.
— Norėjau padaryti siurprizą. Savaitę pabūsiu. Padėsiu jums čia su ūkiu. Matau, Rasa visai namus apleido. Sofą naują nusipirko, o užuolaidos senos kabo. Gėda.
Aš nutylėjau. Nenorėjau pradėti ginčo iš karto.
Aldona pasiliko. Įsikūrė svetainėje ant naujos sofos, išsidėliojo daiktus, vonią užvertė savo kremais, šampūnais ir buteliukais. Ir nuo pirmos dienos ėmė vadovauti.
— Rasa, kodėl neverdi sriubos? Tomui kasdien reikia karšto maisto.
— Nespėju. Dirbu.
— Koks čia dar darbas? Sėdi prie kompiuterio ir barškini klavišais. Ne darbas čia.
— Aldona, tai yra mano darbas. Ir jis uždirba pinigus.
— Pinigai, pinigai. Tau vien pinigai galvoje. O šeima? O vyras?
Tomas tylėjo. Sėdėjo ir tylėjo, nors puikiai matė, kaip jo motina mane kasdien graužia.
Trečią dieną, gegužės aštuonioliktąją, mano kantrybė baigėsi.
— Tomai, mums reikia pasikalbėti. Dviese.
Išėjome į balkoną. Uždarėme duris.
— Tavo motina išvažiuos?
— Ji juk sakė, kad atvažiavo savaitei.
— Tomai, mes buvome susitarę. Jokio kišimosi iš šalies.
— Ji tiesiog nori padėti.
— Ne, ji nepadeda. Ji nurodinėja, kritikuoja ir mane žemina. Kiekvieną dieną. Aš pavargau.
— Rasa, pakentėk. Liko keturios dienos, ir ji išvažiuos.
— O jeigu aš nebenoriu kentėti?
— Ką tu siūlai? Išvaryti mano motiną?
— Siūlau tau pasirinkti. Arba ji, arba aš.
Tomas išbalo.
— Tu negali iš manęs to reikalauti.
— Galiu. Rytoj tavo motina išvažiuoja. Jeigu ne, išsikraustau aš ir paduodu skyrybų prašymą.
— Rasa, tai šantažas.
— Ne. Tai mano ribų gynimas. Aš daugiau neleisiu niekam savęs žeminti. Net tavo motinai.
Grįžau į kambarį, susidėjau krepšį ir paskambinau Astai.
— Asta, ar galėčiau pas tave pabūti porą dienų?
— Žinoma. Kas nutiko?
— Atvažiavo anyta. Nebegaliu.
— Važiuok tuoj pat.
Išėjau iš kambario su krepšiu rankoje. Aldona žiūrėjo į mane beveik triumfuodama.
— Išeini? Ir teisingai. Tau čia ne vieta.
Pažvelgiau Tomui tiesiai į akis.
— Tomai, turi tris dienas apsispręsti. Arba tavo motina išvažiuoja, ir mes bandome gyventi toliau, arba aš nebegrįžtu, ir mes skiriamės. Trečio varianto nebus.
Išėjau nelaukdama, ką jis atsakys.
Pas Astą praleidau dvi dienas. Tomas skambino, prašė grįžti, kartojo, kad motina netrukus išvažiuos. Aš atsakydavau tą patį: tegul išvažiuoja dabar.
Trečią dieną, gegužės dvidešimtąją, jis paskambino ryte.
— Rasa, mama išvažiavo. Vakar vakare nuvežiau ją į autobusą.
— Ir?
— Ir noriu, kad grįžtum. Prašau.
— Tomai, grįšiu, bet tai paskutinis kartas. Jeigu ji dar kartą pasirodys be kvietimo, jeigu tu dar kartą klausysi jos labiau nei manęs, viskas. Skyrybos.
— Supratau. Grįžk.
Grįžau namo. Tomas pasitiko mane kaltu veidu.
— Atleisk. Nemaniau, kad viskas taip rimta.
— Tai dabar pradėk galvoti.
Mes susitaikėme. Tačiau kažkas tarp mūsų jau buvo pasikeitę. Aš tapau griežtesnė, reiklesnė, mažiau linkusi nusileisti. Tomas tai jautė.
Birželio pirmąją pradėjau naują darbą pas Vytautą. Biuras buvo nedidelis, bet jaukus. Man skyrė atskirą kabinetą. 500 eurų atlyginimas ir priedas. Tikras palengvėjimas.
Mėnesio pabaigoje mano pajamos siekė 830 eurų. Tomas gavo 500. Aš uždirbau beveik dvigubai daugiau už jį. Ir žinote ką? Man tai patiko. Patiko jaustis finansiškai savarankiškai. Patiko suvokti, kad galiu pati save išlaikyti. Patiko matyti klientų akyse pagarbą.
Tomas pritilo. Nebeįsakinėjo, nebekritikavo, nebemokė manęs gyventi. Mes gyvenome po vienu stogu, bet kiekvienas tarsi savo atskirame pasaulyje. Bendri pinigai buvo tik komunaliniams mokesčiams ir maistui. Visa kita — asmeniška. Aldona skambindavo retai, o jos pokalbiai su Tomu pasidarė trumpi. Jis pagaliau išmoko jai pasakyti „ne“.
Praėjo mėnuo. Paskui antras. Vasaros pabaigoje supratau, kad mūsų santuoka virto tiesiog sugyvenimu. Mes buvome mandagūs vienas kitam, nesipykome, bet artumo nebeliko. Nei emocinio, nei fizinio.
Vieną vakarą ištariau:
— Tomai, tau neatrodo, kad mes tiesiog gyvename po tuo pačiu stogu, o ne kaip vyras ir žmona?
Jis ilgai į mane žiūrėjo.
— Atrodo. Bet nežinau, kaip tai pataisyti.
— Aš irgi nežinau. Per daug nuoskaudų. Per daug visko nutiko.
— Ką siūlai?
— Išsiskirti. Ramiai, be skandalų. Parduosime butą, pinigus pasidalysime ir kiekvienas išeisime savo keliu.
Tomas nutilo. Žiūrėjo pro langą, kur už stiklo degė vakarinio miesto šviesos.
— Tu rimtai? — pagaliau paklausė jis.
— Visiškai rimtai. Mes bandėme, Tomai. Du mėnesius bandėme. Bet nepavyksta. Per daug kas sulūžo.
— Gal dar pamėginame? Nueikime pas psichologą.
Susimąsčiau. Mintis nebuvo bloga. Paskutinis bandymas.
— Gerai. Pamėginkime. Bet jeigu po mėnesio niekas nepasikeis, skiriamės. Sutinki?
— Sutinku.
Kitą dieną susiradau šeimos psichologę Laimą. Užsirašėme konsultacijai po savaitės. Pirmas susitikimas buvo įtemptas. Sėdėjome ant sofos kabinete, o psichologė ramiai uždavinėjo klausimus.
— Papasakokite, kas jus čia atvedė.
Aš papasakojau apie mėnesį be pinigų, apie pažeminimą, apie anytą, apie tai, kaip pati pasikeičiau. Tomas klausėsi nuleidęs galvą.
— Tomai, o kaip jūs matote šią situaciją? — paklausė Laima.
Jis kalbėjo tyliai:
— Norėjau, kad žmona mane labiau vertintų. Man atrodė, kad ji aptingo, nustojo stengtis. Mama vis kartojo, kad moteris reikia laikyti griežtai, nes kitaip jos vyrams užlips ant galvos. Aš jos paklausiau. Galvojau, mėnuo be pinigų Rasą pamokys. O gavosi priešingai. Ji sustiprėjo, tapo savarankiška, ir dabar aš jai nebereikalingas.
— Rasa, ar tai tiesa? Tomas jums nebereikalingas? — paklausė psichologė.
Pažvelgiau į vyrą.
— Nežinau. Sąžiningai nežinau. Per tą mėnesį supratau, kad galiu gyventi viena. Kad pati susitvarkysiu. Tas suvokimas mane išlaisvino. Dabar santuokos nesilaikau iš baimės likti viena. Jeigu esame kartu, tai turi būti todėl, kad norime, o ne todėl, kad bijome.
— O jūs norite būti kartu?
— Nežinau, — prisipažinau.
Tomas pakėlė akis.
— Aš noriu. Tik nežinau, kaip susigrąžinti tai, kas buvo.
— O ar tikrai reikia grąžinti tai, kas buvo? — ramiai paklausė Laima. — Gal verta kurti ką nors naujo? Kitokius santykius, paremtus kitais principais?
Pas Laimą vaikščiojome keturias savaites, kiekvieną šeštadienį. Narpliojome savo problemas, mokėmės girdėti vienas kitą, kalbėti apie jausmus, ne tik apie sąskaitas, vakarienę ir šiukšlių išnešimą.
Tomas prisipažino, kad visą gyvenimą bijojo pasirodyti silpnas. Nuo vaikystės motina jam kalė į galvą, kad vyras turi būti kietas, neturi rodyti silpnumo. Todėl jis slėpė emocijas, vadovavo, spaudė, nerodė švelnumo.
Aš prisipažinau, kad daugelį metų bijojau jo pykčio. Prisitaikydavau, nutylėdavau, kentėdavau, kad tik nekiltų barnis. Ir tas tylėjimas pamažu manyje užmušė mane pačią.
Rugpjūčio pabaigoje kažkas ėmė keistis. Ne staiga, ne kaip filme, bet pamažu. Mes pradėjome kalbėtis iš tikrųjų. Ne apie buitį, o apie svarbius dalykus: baimes, troškimus, nuoskaudas, lūkesčius.
Tomas pirmą kartą pasakė, kad manimi didžiuojasi. Kad žavisi mano stiprybe, atkaklumu, gebėjimu atsistoti ant kojų. Kad gailisi dėl to mėnesio.
Aš pasakiau, kad vis dar pykstu. Kad nuoskauda sėdi giliai. Bet esu pasirengusi pabandyti atleisti.
Rugsėjį nutiko įvykis, kuris daug ką apvertė.
Aldoną ištiko insultas. Ji atsidūrė ligoninėje. Tomas iškart išvažiavo į kaimą, aš važiavau kartu. Anyta gulėjo palatoje išblyškusi, su lašelinėmis prie rankos. Pamačiusi mane, bandė nusisukti į sieną.
— Mama, Rasa atvažiavo tavęs aplankyti, — pasakė Tomas.
— Man jos gailestis nereikalingas, — prikimusiu balsu iškošė Aldona.
Priėjau arčiau.
— Tai ne gailestis. Jūs esate mano vyro mama. Kaip galėjau neatvažiuoti?
Ji ilgai į mane žiūrėjo.
— Tu juk manęs nekenti.
— Ne, aš jūsų nekenčiu. Tiesiog daugiau neleisiu savęs žeminti.
Kaime praleidome tris dienas. Rūpinomės Aldona, tvarkėme namus, nupirkome maisto, padėjome su viskuo, ko reikėjo. Per tas tris dienas kažkas pajudėjo. Anyta tapo švelnesnė. Vieną vakarą, kai Tomas išėjo į parduotuvę, ji mane pašaukė.
— Rasa, prieik.
Priėjau prie lovos.
— Klausau, Aldona.
Ji sunkiai atsiduso.
— Aš buvau neteisi. Daug metų buvau neteisi. Maniau, kad geriausiai žinau, kaip Tomui bus geriau. Bet nežinojau. Tu gera žmona. Stipri, protinga. Atleisk man.
Akys prisipildė ašarų. Paėmiau jos ranką.
— Ačiū. Man tai labai daug reiškia.
— Nesiskirkite, — tyliai pridūrė ji. — Prašau. Jis tave myli. Tik nemoka parodyti.
— Pažiūrėsime, Aldona. Pažiūrėsime.
Grįžę namo, abu buvome susimąstę. Vakare Tomas ilgai tylėjo, o tada prabilo:
— Žinai, per tas dienas daug ką supratau. Mama visą gyvenimą buvo viena. Po tėvo mirties ji užsidarė, sukietėjo. Mane laikė griežtai, nes bijojo, kad išeisiu ir ją paliksiu. O aš jai paklusdavau, nes jaučiausi kaltas. Anksčiau to nemačiau. Dabar matau. Ji buvo neteisi. Ir aš buvau neteisus, kad jos klausiausi. Rasa, aš noriu, kad mes liktume kartu. Bet kitaip. Be baimės, be kontrolės, be spaudimo. Tiesiog mylėdami vienas kitą.
Pažvelgiau į jį. Jo akyse mačiau nuoširdumą.
— Tomai, ar tu mane myli? Tik sąžiningai.
Jis paėmė mano ranką.
— Myliu. Visada mylėjau. Tiesiog nemokėjau parodyti. Bijojau atrodyti silpnas. Buvau kvailys.
— Kvailys, — sutikau. — Bet ir aš ne geresnė. Tylėjau, kentėjau, kaupiau nuoskaudas. Reikėjo anksčiau pasakyti, kad man blogai.
— Reikėjo.
Mes apsikabinome. Pirmą kartą po daugelio mėnesių — iš tikrųjų.
Iki spalio mūsų santykiai pradėjo taisytis. Ne iš karto, ne stebuklingai, bet lėtai, žingsnis po žingsnio. Mokėmės būti partneriais. Tartis. Kalbėtis. Girdėti vienas kitą. Tomas ėmė padėti namuose be priminimų, vakarais gamindavo vakarienę, kai aš užtrukdavau darbe, domėjosi mano reikalais, džiaugėsi mano pasiekimais.
Aš mokiausi būti švelnesnė. Nereikalauti visko čia ir dabar. Duoti laiko, erdvės, galimybę žmogui iš tiesų pasikeisti.
Lapkričio mėnesį Vytautas pasiūlė man partnerystę. Jis ketino atidaryti trečią parduotuvę ir norėjo, kad aš ne tik tvarkyčiau buhalteriją, bet ir tapčiau viena iš bendrasavininkių.
— Rasa, jūs man tikras atradimas. Per pusmetį sutvarkėte apskaitą, optimizavote mokesčius, sutaupėte man krūvą pinigų. Noriu pasiūlyti jums 10 procentų naujame versle. Įnešate 1 000 eurų ir gaunate dalį. Ką manote?
Susimąsčiau. 1 000 eurų — nemaža suma. Tačiau aš ją buvau sukaupusi. Per pusmetį savarankiško darbo.
— Duokite man laiko pagalvoti iki savaitės pabaigos.
— Žinoma.
Vakare viską papasakojau Tomui. Jis klausėsi atidžiai, nepertraukdamas.
— Ir ką pati galvoji? — paklausė jis.
— Nežinau. Rizikinga, bet perspektyvu.