– Rasa, aš čia viską apgalvojau ir nusprendžiau: mano alga yra mano asmeniniai pinigai. Aš juos uždirbau, vadinasi, pats ir spręsiu, kur juos leisti. Savo norams, automobiliui, pagalbai mamai. O kasdieniams reikalams gyvensime iš tavo atlyginimo. Tu juk pas mus taupi moteris, taip mikliai prekybos centruose akcijas sugaudai. Štai ir tvarkykis.
Aš toliau gremžiau seną riebalų dėmę nuo plytelių virš viryklės. Triniau taip įnirtingai, kad po guminėmis pirštinėmis ėmė mausti nagus, o kempinė skleidė nemalonų, ausį rėžiantį cypimą. Skuduras šokinėjo mano rankoje, bet atsisukti nė neketinau. Nosį graužė aitrus valiklio kvapas, susimaišęs su prisvilusio padažo tvaiku — Tomas ir vėl pamiršo išjungti kaitvietę, kai persidėjo guliašą.
– Vadinasi, asmeniniai pinigai, – lėtai iškvėpiau, nenutraukdama darbo. – Tomuk, o tai nieko tokio, kad turime būsto paskolą dvidešimčiai metų, o Mantas šiemet pradeda eiti į mokyklą? Pasiruošimas, uniforma, pratybos, knygos… Tu bent įsivaizduoji, kiek dabar kainuoja normalus maistas, jeigu nenori gyventi vien makaronais?
– Oi, tik nepradėk, – Tomas praėjo pro šalį, sunkiai kaukšėdamas kulnais per laminatą. – Tu visada iš visko dramą padarai. Aš juk nesakiau, kad išvis neduosiu nė cento. Jeigu jau labai prispaus — paprašysi, pažiūrėsiu. Bet pagrindinis biudžetas bus ant tavo pečių. Tu juk tokia teisinga, visada už sąžiningumą. Tai ir parodyk buhalterijos stebuklus.
Jis dribo prie stalo ir įjungė televizorių taip garsiai, kad net spintelės, rodos, suvirpėjo. Ekrane vyko kažkokia kvaila laida, kur visi rėkė vieni ant kitų, o tas triukšmas smigo man į smilkinius ne prasčiau nei kaimyno grąžtas. Beje, kaimynai viršuje irgi neatsiliko — remontą darė jau antrus metus, todėl monotoniškas gręžimo ūžesys už sienos seniai tapo mūsų lėtai byrančio šeimyninio gyvenimo garso takeliu.
Nusišluosčiau rankas į prijuostę ir atsisukau į vyrą. Tomas sėdėjo vilkėdamas savo mėgstamus, ištampytus marškinėlius, krapštė dantis dantų krapštuku ir visa laikysena demonstravo: tema uždaryta, sprendimas priimtas. Mano kadaise švelnus Tomukas, žadėjęs dėl manęs kalnus nuversti, kažkur dingo. Jo vietoje liko Tomas — vyras, įsitikinęs, kad jeigu jau jis „šeimos galva“, tai jo poreikiai turi eiti pirmi, o mano… mano kaip nors savaime išsispręs.
– Tomai, tu rimtai? – atsirėmiau į kriauklę ir per plonus naminius marškinėlius pajutau šaltą metalą. – Mano atlyginimas — tūkstantis keturi šimtai eurų. Septyni šimtai iškart išeina paskolai. Lieka dar septyni šimtai. Trims žmonėms. Tai maždaug po du šimtus trisdešimt eurų žmogui per mėnesį. Tu siūlai mums maitintis už kokius aštuonis eurus per dieną, įskaitant Mantą?
– Žmonės ir už mažiau išgyvena, – jis net galvos nepasuko. – Kruopų nupirk, sezoninių daržovių. Mėsos tokiais kiekiais valgyti nesveika, skaičiau. Žodžiu, Rasa, neapkrauk manęs. Rytoj važiuoju žiūrėti naujų ratlankių mašinai, man reikia pinigų.
Tą akimirką supratau, kad jo galvoje viskas jau seniai sudėliota. Planas paruoštas. O tame plane man buvo skirtas tik nemokamos priedėlio vaidmuo — tyliai užtikrinti patogų gyvenimą didžiajam šeimos maitintojui.