Ir, žinoma, prie jo „laimikio“ neturėjau net pirštu prisiliesti.
Visa ši įtampa kaupėsi ne vieną savaitę. Maždaug pastarąjį pusmetį Tomas vis dažniau „pamiršdavo“ prisidėti prie maisto. Tai automobilio draudimas išlįsdavo, tai draugui reikėdavo paskolinti, tai jo mamai Onai staiga prireikdavo naujo televizoriaus. Aš tempiau viską viena. Iš pradžių tylėjau. Vėliau pradėjau užsiminti. Dar vėliau — prašyti. O tą dieną jis tiesiog pastatė mane prieš faktą.
Vakare užsirakinau vonioje ir paskambinau Eglei.
– Klausyk, Egle, – kuždėjau į telefoną, nors namuose vis tiek visi viską girdėdavo. – Jis rimtai įsivaizduoja, kad aš esu kažkoks neišsenkantis maišas pinigų. Aru per du darbus, kad Mantui korepetitorių apmokėčiau, o jis tuo metu ratlankius sau renkasi.
– Rasa, tu ką, visai proto netekai? – Eglė, kaip visada, rėžė tiesiai. – Jis ant tavo sprando sėdi ir dar botagu mosuoja. Nustok jį šerti. Paprasčiausiai. Valgyk pati, vaiką pamaitink, o jį palik nuošaly. Tegul iš savo „asmeninių“ pinigų restoranuose maitinasi, jei jau toks ponas.
Tąkart tik atsidusau. Lengva pasakyti — nebegamink. Vis dėlto vyras. Artimas žmogus. Bent jau kadaise toks buvo.
Tačiau kitą rytą prabudau su keistu aiškumu galvoje. Tomas miegojo išsiskleidęs per pusę lovos ir garsiai knarkė. Pažvelgiau į jį ir nepajutau nieko, išskyrus sunkų, buką susierzinimą. Jokio švelnumo. Jokio noro stotis anksčiau ir ruošti jam pusryčius.
Atsikėliau, išviriau Mantui košės, sau pasidariau kavos. Tomas į virtuvę atsivilko tik po valandos.
– O kur mano skrebučiai? – jis įsmeigė akis į tuščią keptuvę.
– Parduotuvėje, Tomukai, – ramiai gurkšnojau kavą ir slinkau naujienų juostą telefone. – Duona, kiaušiniai ir pienas kainuoja. Mano biudžete šį mėnesį tavo skrebučiams eilutės nėra. Pirmiau būsto paskola ir Manto sportbačiai.
– Tu čia juokauji? – jo antakiai susiraukė. – Aš noriu valgyti.
– Tai valgyk, – linktelėjau į lentyną su kruopomis. – Perlinės kruopos dar likusios. Skrandžiui sveika.
Jis kažką sumurmėjo apie „moteriškas nesąmones“ ir išėjo į darbą nevalgęs. Maniau, gal susimąstys. Kur tau. Vakare grįžęs pirmiausia puolė prie šaldytuvo. O ten — beveik tuščia. Tik mano jogurtas ir Manto apkepas, kurį buvau paruošusi tik vienai porcijai.
– Rasa, čia jau nebejuokinga! Kur vakarienė? – jis taip trankė puodais, kad Mantas savo kambaryje net krūptelėjo.
– Vakarienės nėra, Tomai. Pinigai baigėsi. Šiandien sumokėjau komunalinius ir nupirkau Mantui striukę rudeniui. Iki savaitės galo liko trisdešimt eurų. Mums su sūnumi užteks kefyrui ir bandelėms. Tavo kepsniams lėšų nenumatyta.
– Tu… tu tyčia iš manęs tyčiojiesi! – jis užriko taip, kad veidas išėjo dėmėmis. – Aš dirbu! Aš pavargstu! Turiu teisę grįžti namo ir normaliai pavalgyti!
– Turi, – atsakiau nė nepakeldama balso. – Už savo asmeninius pinigus. Užsisakyk maisto į namus. Arba nueik į kavinę. Juk uždirbai, vadinasi, gali sau leisti.
Jis siautėjo gal dvi valandas. Rėkė, kad esu bloga žmona, kad pati griaunu šeimą, kad jis dar ras tokią, kuri mokės jį vertinti. Aš tyliai sėdėjau fotelyje ir skaičiau knygą. Mantas su ausinėmis žaidė konsolę — prie mūsų barnių jis jau seniai buvo pripratęs ir tiesiog atsijungdavo nuo tikrovės. Tai buvo liūdna, žinoma.