— Dar kartą įkiši rankas į mano pinigus dėl savo mamos — susikrausi kuprinę ir keliausi pas ją, aišku? Ir šlepečių nepamiršk, šeimyninio pasiaukojimo didvyri.
Tomas net telefono iš karto nenuleido. Sėdėjo ant sofos įsmeigęs akis į ekraną, lyg paauglys, užkluptas ne ten, kur reikėjo, ir pačiu netinkamiausiu metu. Tik po kelių akimirkų jis lėtai pakėlė žvilgsnį.
— Rasa, gal gali nepradėti vos įžengusi pro duris? Kas vėl nutiko?
— Jam, matai, „vėl“, — Rasa trenkė ant stalo storą voką. — Štai kas nutiko. Aš ką tik trečią kartą viską perskaičiavau. Vėl trūksta penkiasdešimties eurų. Vėl, Tomai. Ne dviejų eurų pienui, ne dešimties taksi, o penkiasdešimties. Ir tai jau ne atsitiktinumas, o kažkoks šeimos atrakcionas „atspėk, kas mūsų namuose tikrasis šeimininkas“.
— O prie ko čia aš? — jis tuoj pat įsitempė, nors veidas pasidarė toks, lyg mintyse jau rašytų prisipažinimą. — Aš neėmiau.
— Žinoma. Tu juk pas mus šventas žmogus. Pinigai patys pamatė šviesią ateitį ir išėjo jos pasitikti.
— Rasa, baik jau.
— Ne, nebaigsiu. Visą mėnesį tylėjau. Pirmą kartą pagalvojau, kad pati apsirikau. Antrą — kad gal kažką nupirkome ir nepastebėjome. Trečią — kad gal tu paėmei ir pamiršai pasakyti. Bet kai tai nutinka ketvirtą kartą per mėnesį, čia jau ne mano išsiblaškymas, o paprasčiausia aritmetika.
Tomas atsistojo, įsikišo telefoną į sportinių kelnių kišenę ir perbraukė delnu per veidą.
— Aš neėmiau. Garbės žodis. Tikrai.
— Tai kas paėmė? Katinas? Jis, aišku, įžūlus, bet grynųjų dar neįvaldė.
— Tik nepradėk apie mamą, gerai? — Tomas iš karto krūptelėjo. — Ji čia buvo tik gėlių palaistyti.
— A, štai kaip. Gėlių palaistyti. Ir kartu voką pravėdinti?
— Ką tu čia kalbi?
— Aš ne kalbu, aš sudedu du ir du. Raktus turime mes ir Ona. Aš neimu, tu, kaip pats sakai, irgi neimi. Kas lieka? Laiškininkas iš pasakos?
Tomas susiraukė.
— Tu specialiai viską suvedi į ją.
— O tu specialiai viską nuo jos nukreipi. Talentą turi. Galėtum cirke pasirodyti.
Jis perėjo per kambarį ir apsimetė labai susirūpinęs, ar pledas ant porankio guli pakankamai lygiai. Rasai nuo to judesio net skruostas trūktelėjo. Ji per gerai pažinojo šį jo ritualą: kai nėra ką pasakyti iš esmės, reikia imituoti buitinį užimtumą.
— Aš nenoriu dabar pyktis, — galiausiai išspaudė jis.
— O aš, manai, noriu? Galvoji, mano pomėgis toks — vakare po darbo stovėti prie komodos ir jaustis kvaile? Tuos pinigus atsidėjau automobiliui. Remontui, Tomai. Ne kailiniams, ne nagams, ne kokiai „gražaus gyvenimo“ užgaidai. Mūsų pakaba taip bilda, lyg bagažinėje apsigyveno nepatenkintas šaltkalvis.
— Aš viską suprantu.
— Ne, nesupranti. Jei suprastum, jau seniai būtum pats pasikalbėjęs su mama.
— Nes nėra apie ką kalbėtis! — staiga užsiliepsnojo jis. — Tu ją jau iš anksto padarei kalta…
Tą akimirką spynoje pasisuko raktas.
Rasa net nekrūptelėjo. Tik trumpai, piktai ir be menkiausio linksmumo šyptelėjo.
— O. Pagrindinė veikėja pasirodo scenoje. Dabar ir pasikalbėsime. Visi kartu.
Durys atsivėrė, ir į prieškambarį įžengė Ona — su lietpalčiu, kurio spalvą būtų galima pavadinti pavargusia alyva, su prekybos centro maišeliu rankoje ir tokiu veidu, tarsi būtų atėjusi ne į svečius, o atlikti patikrinimo.
— Tai ko jūs čia rėkaujate per visą laiptinę? — dar nuo slenksčio garsiai paklausė ji. — Aš net laiptuose girdėjau. Normalūs žmonės po darbo vakarieniauja, o jūs spektaklius rengiate. Tomai, tu vėl alkanas? Nupirkau jums vištos. Nes pas jus šaldytuve amžinai tik liūdesys, jogurtas ir trys kiaušiniai.
Rasa lėtai atsisuko į ją.
— Kaip tik laiku. Mes kaip tik aptariame dingusius pinigus.
Ona pastatė maišelį ant grindų ir prisimerkė.
— Kokius dar pinigus?
— Mano. Iš voko. Iš komodos. Penkiasdešimt eurų. Šiandien. O prieš tai — dar kartą, dar kartą ir dar kartą.
Anyta išsitiesė.
— Į ką tu čia taikai?
— Aš netaikau. Klausiu tiesiai. Jūs ėmėte?
— Tu jau visai? — Onos balsas šoktelėjo iškart keliomis natomis aukščiau. — Aš, vadinasi, pas sūnų užėjau, maisto atnešiau, o mane čia tardo kaip kokią turgaus kišenvagę?!
— Ne dėl piniginės, o dėl nuolat dingstančių pinigų, — ramiai atsakė Rasa. — Skirtumas vis dėlto yra.
— Kokia tu mandagi, kai įžeidinėji, žiūriu, — prunkštelėjo anyta. — Tomai, tu girdi, kaip su manimi kalbama?
Tomas stovėjo tarp virtuvės ir kambario, lyg rinktųsi, kur jam būtų saugiau. Tik saugios vietos čia nebuvo.
— Mama, gal ramiai…
— Ramiai? — Ona skėstelėjo rankomis. — Žinoma, ramiai. Tavo žmona kaltina mane vagyste, o aš turiu tyliai šypsotis? Gal dar padėkoti? Rasa, tu nieko nesupainiojai? Beje, aš čia atėjau ne tuščiomis.
— O išeidavote, matyt, irgi ne tuščiomis, — nukirto Rasa.
— Tu…
— Mama, — įsiterpė Tomas, — palauk…
— Ne, čia tu palauk! — Ona staigiai atsisuko į jį. — Pirma išklausysiu, iki ko tavo brangioji prisikalbės. Na, Rasa, sakyk. Tiesiai į akis. Tu manai, kad aš paėmiau jūsų pinigus?
Rasa sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Aš manau, kad pinigai pradingsta tik tomis dienomis, kai jūs būnate čia be mūsų. Ir dar manau, kad gana apsimetinėti, jog tai rūkas, mistika ar pikti daugiabučio vaiduokliai.
— Oho, pažiūrėkite į ją. Juokauja. Su humoru mergaitė. O pati dėl cento pasismaugtų.
— Dėl cento nesismaugčiau. Bet dėl savo pinigų pakovosiu.
— Savo? — anyta pašaipiai šyptelėjo. — Tai jūsų šeimoje dabar viskas skirstoma į tavo ir jo? Labai įdomu. O kai prie jūros važiavote, kieno tada buvo pinigai? O šaldytuvą kas jums padėjo pirkti? O kai tik įsikėlėte į šitą butą, kas pusę puodų atidavė, priminti?
— Priminkite dar apie tris rankšluosčius ir vazelę. Gal tada iš karto nueisiu į dėkingumo muziejų.
— Tu iš manęs tyčiojiesi?
— Ne. Aš tiesiog pavargau. Pavargau nuo to, kad vaikštote čia kaip po savo namus. Pavargau nuo maišelių su „aš jums atnešiau“, po kurių pas mus dingsta tai višta, tai sūris, tai pinigai. Pavargau nuo jūsų raktų. Pavargau nuo to, kad mano vyras, vos išgirdęs žodį „mama“, pavirsta baldu.
Tomas krūptelėjo.
— Rasa!
— Kas „Rasa“? Nepatinka formuluotė? Sugalvok savą. Tik tokią, kuri būtų teisinga.
Ona garsiai įtraukė oro.
— Štai kur šuo pakastas. Tave siutina mano raktai. Ne pinigai, ne pagalba, o tai, kad galiu užeiti pas savo sūnų. Taip ir sakyk.
— Gerai. Pasakysiu. Mane siutina, kad ateinate neįspėjusi. Mane siutina, kad atidarinėjate mūsų spintas. Mane siutina, kad kiekvienam savo poelgiui turite vieną ir tą patį pasiteisinimą.