vienas atsakymas: „Aš motina, man galima.“ Ne. Negalima.
— Negalima? — Ona vos nenusijuokė, lyg būtų išgirdusi absurdiškiausią pokštą. — Dabar tu man aiškinsi, kas man leidžiama, o kas ne? Aš jį viena užauginau. Per du darbus ariau. Viską jam atidaviau…
— Ir dėl to šiandien jau galima iš stalčiaus pasiimti grynuosius? — įsiterpė Rasa. — Įdomi jūsų dėkingumo apskaita.
— Aš neprivalau tau aiškintis! — riktelėjo anyta. — Čia mano sūnus! Jeigu man ko nors reikia, jis padės!
— Pagalba būna tada, kai žmogaus paprašoma ir susitariama, — sausai atsakė Rasa. — O ne tada, kai ateinama, atidaroma, pasiimama, išsinešama ir paskui vaidinama, kad nieko neįvyko.
Tomas žvilgtelėjo į žmoną, paskui į motiną. Jo veide buvo tokia išraiška, tarsi jis būtų pakliuvęs į spąstus.
— Mama… tu tikrai ėmei? — tyliai paklausė jis.
Ona staigiai atsisuko į jį.
— Ir tu jau su ja kartu? Rimtai? Sūnus savo motinos tokių dalykų klausinėja? Gražiai gyvenam.
— Tiesiog atsakyk.
— O ką man atsakyti? Kad mokesčiai pakilo? Kad reikėjo kaimynei už vandenį sode pinigų perduoti? Kad ketinau tavęs paprašyti, bet tu visada: „mama, vėliau“, „mama, dabar nepatogu“, „mama, palaukim algos“? Tai ką, turėjau stovėti ištiesusi ranką, kol tavo žmona žiūri į mane taip, lyg būčiau jai į sriubą prispjaudžiusi?
— Vadinasi, ėmėte, — beveik pašnibždomis tarė Rasa.
— Aš nevogiau! — Ona pakėlė balsą. — Paėmiau iš savo sūnaus! Laikinai! Būčiau grąžinusi!
— Kada? Kai pasaulis pasibaigs? — Rasa žengė arčiau. — Jūs jau mėnesį „laikinai“ imate.
— Nedaryk tragedijos.
— Aš? Ne aš po svetimus stalčius landžioju.
— Svetimus? Pas sūnų jau svetima? Girdi, Tomai? Ji mane svetima vadina!
— Mama, čia ne apie tai, — sumurmėjo jis.
— Būtent apie tai! — Ona bedė pirštu į Rasą. — Ji nuo pat pradžių manęs nekentė. Dar per vestuves supratau. Stovi, šypsosi, o akyse — skaičiavimas. Pas ją viskas pagal lentynėles, viskas pagal sąrašą. Tomai, ten nesėsk, Tomai, to nevalgyk, Tomai, mamai neduok. Patogiai įsitaisė.
— Pirma, jis ne mažas berniukas, jam trisdešimt dveji, — Rasa net nesumirksėjo. — Antra, jeigu aš nelaikyčiau visko „lentynėlėse“, mes seniai gyventume iš pažadų ir oro. Nes kai kas mūsų namuose moka tik gauti atlyginimą ir sakyti: „kaip nors išsisuksim“.
— Ir vėl tas pats, — pavargusiu balsu burbtelėjo Tomas.
— Taip, vėl. Nes čia mano gyvenimas, o ne serialas, kuriame nuobodžias serijas galima prasukti.
Rasa staigiai apsisuko, priėjo prie komodos, iš viršutinio stalčiaus ištraukė užrašų knygelę ir tušinuką.
— Gerai. Kad jau visi taip mėgstate kalbėti apie pagalbą, dabar paskaičiuosime tą pagalbą.
— Tau jau visai protas pasimaišė? — prisimerkė Ona.
— Ne. Tiesiog mūsų šeimoje pagaliau atsiras bent šioks toks dokumentas. Žiūrėkite. Penktą dieną — minus trisdešimt eurų. Devintą — minus dvidešimt. Keturioliktą — dar penkiasdešimt. Šiandien — dar penkiasdešimt. Iš viso šimtas penkiasdešimt. Pridėkim maistą, kuris stebuklingai dingsta po jūsų „užbėgsiu minutei“. Lašiša, kava, sūris — beje, geras, ne tas, kur per akciją kainuoja kaip kartonas. Dar buitinė chemija. Pas jus namie skalbimo milteliai patys užsiaugina kojas ir ateina?
— Tu smulkmeniška.
— Ne. Aš pavargusi. Tai ne tas pats.
— Ir ką tu čia bandai įrodyti?
— Kad nebeketinu apsimesti, jog nieko nevyksta.
Tomas krenkštelėjo.
— Rasa, gal nereikia taip…
— O kaip reikia? Švelniai? Su fonine muzika? Gal skaidres paruošti? „Ona, brangioji, pastebėjome, kad pas mus paslaptingai nyksta pinigai. Gal galėtumėte, prašau, vogti tyliau?“
Tomas nevalingai prunkštelėjo. Rasa tai išgirdo ir tuoj pat pervėrė jį žvilgsniu.
— Nesilinksmink. Tu čia ne žiūrovas. Tu bendrininkas pagal straipsnį „patogus bailumas“.
— Ačiū, brangioji žmona, — sumurmėjo jis.
— Prašom. Kreipkis bet kada.
Ona išdidžiai kilstelėjo smakrą.
— Na štai, Tomai, pasigrožėk. Taip tavo namuose kalbama su tavo motina.
— Mūsų namuose, — pataisė Rasa.
— Man jokio skirtumo! Esmė ta pati! Tu leidi jai mane žeminti.
— Mama, — Tomas pagaliau pažvelgė jai tiesiai į akis, — tu tikrai neturėjai imti neatsiklaususi.
Kambaryje pakibo tyla. Net šaldytuvas, rodos, ėmė ūžti tyliau, kad netrukdytų.
— Ką? — labai lėtai ištarė Ona.
— Neturėjai imti, — pakartojo Tomas, šįkart tvirčiau. — Taip negalima.
— Negalima? — anyta vyptelėjo taip, lyg sūnui ką tik būtų išdygusi antra galva. — O galima sėdėti po padu ir kartoti jos žodžius?
— Tai ne jos žodžiai. Tai faktas.
— Ak, faktas. Pažiūrėkit į jį. Prabilo. O kai reikėjo už tavo mokslus mokėti, kas tais faktais rūpinosi? Kai žiemą be normalios striukės vaikščiojai, kas tau ją nupirko? Kai įklimpai su paskola dėl to savo motociklo, kas tave traukė?
— Mama, gana.
— Ne, negana! Tu dabar man aiškinsi, kas teisinga, o kas ne? Aš tavo metų būdama…
— Būtent, — nukirto Rasa. — Jūs jo metų jau buvote pripratusi manyti, kad visi aplinkui jums skolingi. Ir sūnus — taip pat.
— Kaip tu drįsti?
— Labai paprastai. Diena buvo sunki, vokas tuščias, o mano kantrybė baigėsi.
Ona griebė nuo grindų maišą ir trenkė jį ant spintelės.
— Nereikia jums mano produktų. Nereikia mano apsilankymų. Puiku. Tik paskui nebėkite pas mane, kai gyvenimas duos per galvą.
— Nesijaudinkite, — atsakė Rasa. — Susitvarkysime. Bet pirmiausia grąžinkite raktus.
— Ką? — nesuprato anyta.
— Buto raktus. Tą komplektą su dideliu pakabuku. Padėkite ant stalo.
— Tu išprotėjai? — aiktelėjo Ona. — Sugalvojai mane nuo sūnaus atkirsti?
— Ne. Sugalvojau užrakinti savo namus.
— Tomai! Tu girdi? Ji reikalauja mano raktų!
Tomas tylėjo. Rasa matė, kaip jo skruostuose juda žandikaulio raumenys. Jis nekentė tokių akimirkų — ne todėl, kad skaudėtų, o todėl, kad reikėdavo pasirinkti pusę. O rinktis jis nemėgo. Jam patiko, kai viskas savaime kaip nors išsisklaido, geriausia — be jo dalyvavimo.
— Tomai, — lediniu balsu tarė Rasa, — arba tavo mama dabar padeda raktus ant stalo, arba rytoj keičiu spynas. Ir kartu perbraižau mūsų šeimos gyvenimo taisykles. Tada turėsi labai daug laisvo laiko savo sūniškoms pareigoms.
Ona pažvelgė į sūnų beveik iššaukiančiai.
— Na? Pasakyk bent ką nors. Ar jau galutinai nusprendei tapti priedu prie jos atlyginimo kortelės?
Tomo lūpos kamputis trūktelėjo.
— Mama, nepradėk.
— Čia aš nepradėk? Ji čia cirką surengė!
— Ne cirką, — tyliai, bet aiškiai pasakė Tomas. — Pokalbį.