– Jeigu Ugnės remti nenorite, mėnesio pabaigoje išsikraustykite iš buto, – Janina ištarė taip ramiai, lyg būtų paprašiusi paduoti cukrinę.
Rasa kelias akimirkas net nesuvokė, ką išgirdo. Ant stalo garavo jau vėstantys arbatos puodeliai, lėkštėje gulėjo varškės bandelės, šalia stovėjo mažas indelis uogienės. Kitame kambaryje šešiametė Gabija sėdėjo ant sofos ir spalvino popierinę lėlę, pačios iškirptą iš seno žurnalo.
Tomas sustingo su šaukšteliu rankoje.
– Mama, tu rimtai?
– O kas čia tokio? – Janina pataisė ant stalo padėtą servetėlę. – Šešerius metus gyvenate mano bute, mokate tik už komunalines paslaugas, o kai reikia padėti tikrai seseriai, staiga pinigų nebeturite. Vadinasi, nėra ko pykti. Butas mano, ir aš pati spręsiu, kas jame gyvens.
Rasa pažvelgė į vyrą. Jo veidas buvo toks, lyg kas būtų trenkęs sunkiu, buku daiktu. Tokiuose pokalbiuose Tomas visada tarsi užstrigdavo. Ne todėl, kad būtų nesupratingas. Jis tiesiog iki paskutinės minutės tikėdavosi, jog artimi žmonės neištars garsiai to, ką seniai nešiojasi mintyse.
Rasa viską perprato iš karto.
Tokio pokalbio ji laukė nuo tos trečiadienio dienos, kai Janina paskambino ir pernelyg žvaliu balsu pranešė:
– Šeštadienį atvažiuokite visi. Pasėdėsime, šeimyniškai aptarsime vieną reikaliuką. Gabijai blynelių prikepsiu.
Kai uošvienė sakydavo „šeimyniškai“, tai niekada nereiškė paprastos arbatos ir blynų. Tai reikšdavo, kad sprendimas jau priimtas, vaidmenys paskirstyti, o iš kitų telaukiama, kad laiku palinksėtų galvomis.
Į sodybą jie važiavo beveik nekalbėdami.
Ant galinės sėdynės Gabija čiauškėjo apie darželį, apie draugę Ievą, kuri gražiausiai iš visų piešia drugelius, ir apie dainelę, kurią dabar mokosi grupėje.
Tomas linkčiojo, atsakinėjo ne į temą. Rasa žiūrėjo pro langą ir galvojo apie sąskaitoje sukauptus 12 400 eurų. Treji metai be atostogų. Treji metai be neplanuotų pirkinių. Treji metai su išlaidų lentelėmis, atsisakant visko, kas nebūtina, ir nuolat kartojant: „ne dabar, vėliau“.
Tie pinigai nebuvo vien skaičius banko sąskaitoje. Tai buvo pirmoji įmoka už jų pačių būstą.
Janina sodyboje gyveno beveik visus metus.
Namas buvo tvirtas, apšiltintas, su dujiniu katilu, maža pirtimi ir dviem šiltnamiais. Mieste turėtą dviejų kambarių butą ji prieš šešerius metus „atidavė jauniesiems“.
Būtent taip ji pasakodavo kaimynams ir giminaičiams. Tik Rasa nuo pat pirmos dienos aiškiai jautė skirtumą tarp „atidavė“ ir „leido pagyventi“. Dokumentuose buto savininkė buvo Janina. Ir niekas kitas.
Per pietus uošvienė iš pradžių klausinėjo anūkės apie darželį, vėliau skundėsi parduotuvių kainomis, o tada nepastebimai pasuko kalbą prie jaunesniosios dukros.
– Mano Ugnė – tikra šaunuolė, – tarė ji tuo ypatingu pasididžiavimo tonu, kurį Rasa girdėjo jau daugybę metų. – Rankos auksinės. Siuva taip, kad nuo parduotuvinio daikto neatskirsi. Jai tik savo veiklą pradėti, o ne pas svetimą žmogų už grašius vargti.
Ugnė sėdėjo greta – liekna, skambi, su nauja šukuosena ir lydyto pieno spalvos manikiūru. Jai buvo dvidešimt šešeri. Pastaruosius penkerius metus ji tai įsidarbindavo užuolaidų salone, tai iš jo išeidavo, tai imdavosi siūti vaikiškas sukneles pagal užsakymus, tai viską mesdavo, nes „klientai išsunkia visas jėgas“.
Dabar, kaip paaiškėjo, ji turėjo naują svajonę.
– Radau patalpas prie turgaus, – pagyvėjusi prakalbo Ugnė. – Nedidelės, bet vieta judri. Noriu atidaryti drabužių taisymo ir pritaikymo ateljė.