Dar prisidėtų užuolaidų siuvimas. Tokios paslaugos dabar, jos manymu, turėjo paklausą: žmonės rečiau perka naujus daiktus, dažniau neša taisyti, siaurinti, trumpinti, persiūti tai, kas dar gali tarnauti.
Rasa klausėsi nepertraukdama. Pati mintis neatrodė visiška kvailystė. Iš tiesų žmonės neša palenkti kelnes, pakeisti užtrauktukus, patrumpinti užuolaidas. Tik klausimas buvo ne apie idėją. Klausimas buvo, kas sumokės už pradžią.
– Kiek reikia? – paklausė Tomas.
Janina, regis, tik šito ir laukė.
– Šešių tūkstančių eurų. Siuvimo mašinos, overlokas, stalas, iškaba, nuoma už du mėnesius, visokios smulkmenos. Jums tai įkandama. Juk turite atsidėję.
Rasa lėtai nuleido puodelį ant stalo.
– Iš kur jūs žinote, kiek mes esame susitaupę?
Anyta pažvelgė ne į ją, o į sūnų.
– Tomas sakė. Ir kas čia tokio? Nuo motinos dabar jau reikia slėpti?
Rasos žvilgsnis nuslydo į vyrą. Tas kaltai nuleido akis.
– Nemaniau, kad kalba pakryps į pinigus, – tyliai sumurmėjo jis. – Tik pasakiau, kad taupome.
– Ir sumą paminėjai, – tokiu pat ramiu balsu atsakė Rasa.
Ugnė pavartė akis.
– Dieve, gal nereikia vėl šitos scenos? Aš juk neprašau dovanai visam laikui. Grąžinsiu. Ne rytoj, aišku, bet po truputį. Mes šeima ar ne?
– Šeima, – linktelėjo Rasa. – Todėl ir klausiu. Ugne, ar skaičiavai, kada tavo verslas atsipirktų?
– Ką?
– Kiek užsakymų per mėnesį turėtum priimti, kad bent nuomą padengtum? Nekalbu apie pelną. Kalbu tik apie tai, kad neišeitum į minusą.
Ugnė kurį laiką patylėjo.
– Na, maždaug įsivaizduoju.
– „Maždaug“ nėra skaičius. Kiek nuoma?
– Penki šimtai dvidešimt eurų. Bet vieta tikrai gera.
– Dar užstatas už mėnesį?
– Taip.
– O remontas, elektra, siūlai, furnitūra, kasa? Jeigu planuosi samdyti antrą siuvėją, vien individualios veiklos gali neužtekti, reikės normaliai tvarkyti įdarbinimą arba registruoti veiklą kita forma. Mokesčius, PSD, VSD irgi įsitraukei į skaičiavimus?
– Rasa, tu kaip visada, – susiraukė Ugnė. – Su tavimi neįmanoma paprastai pasikalbėti. Tu iš karto viską paversti siaubo filmu.
– Ne siaubo filmu. Skaičiais. Šeši tūkstančiai eurų – ne servetėlę nusipirkti.
Janina garsiai iškvėpė.
– Gal jau gana tardyti mergaitę? Čia ne bankas. Iš jūsų reikia pagalbos, o ne patikrinimo.
– Pagalba gali būti įvairi, – ramiai tarė Rasa. – Galime padėti sudaryti planą, peržiūrėti nuomos sutartį, paaiškinti dėl mokesčių. Bet atiduoti pusę savo santaupų į reikalą, kuris net normaliai nepaskaičiuotas, mes negalime.
– Negalite? – perklausė anyta. – Ar nenorite?
Tomas delnu perbraukė per kaktą.
– Mama, suma tikrai nemaža. Mums reikia pagalvoti.
– Apie ką čia galvoti? – Janinos balsas pakilo. – Šešerius metus gyvenate mano bute. Šešerius! Jei būtumėte nuomoję, jau būtumėte sumokėję dešimtis tūkstančių eurų. O dabar per tą laiką prisikaupėte sau pagalvę ir dar nosį raukote.
– Mes nosies neraukome, – pasakė Tomas. – Mes taupome savam būstui.
– Savam? – anyta kreivai šyptelėjo. – Jūs jau gyvenate būste. Ar mano butas jums per prastas?
Tą akimirką Rasa ištarė tai, ką ilgai nešiojosi savyje.
– Janina, mes gyvename ne savo namuose. Mes gyvename jūsų bute. Ir šiandien jūs tai labai aiškiai priminėte.
Prie stalo stojo tyla.
Tada anyta pasakė frazę, po kurios viskas pasikeitė:
– Jeigu nenorite padėti Ugnei, mėnesio pabaigoje atlaisvinkite butą.
Praėjo vos kelios sekundės, bet oras kambaryje jau buvo visai kitoks.
Pirmoji nuo stalo pakilo Rasa.
– Gerai, – ištarė ji. – Mes išsikraustysime.
Janina sumirksėjo.
– Aš nesakiau, kad šiandien pat.
– Jūs teisi. Butas – jūsų.