— Tomuk, juk pats sakei, kad jūs padėsite! Pasikalbėk su savo žmona, ji atsisako duoti man pinigų! — anyta akivaizdžiai nutarė pažeminti marčią visų akivaizdoje.
Eglė tuo metu prie darbo stalo dėliojo dokumentus, kai į kabinetą nedrąsiai kyštelėjo galvą sekretorė Rūta. Jos veidas buvo sutrikęs.
— Ponia Egle, priimamajame… atėjo moteris. Sako, kad ji jūsų… — Rūta akimirkai užstrigo, ieškodama tinkamesnio žodžio, — giminaitė. Ir labai primygtinai reikalauja su jumis pasikalbėti.
Eglė pakėlė akis nuo popierių. Jų reklamos agentūros laukiamajame paprastai sukdavosi klientai, rangovai, partneriai, bet giminės čia nesirodydavo. Krūtinėje nemaloniai suspurdėjo nuojauta.
— Kaip ji atrodo?
— Maždaug šešiasdešimties, su smėlio spalvos lietpalčiu, nešina didele rankine. Sakė, kad atvažiavo iš toli.
Anyta. Eglė suspaudė lūpas. Janina dar niekada nebuvo pasirodžiusi jos darbovietėje. Per penkerius santuokos metus tarp jų buvo nusistovėjusi trapi, bet veikusi tvarka: mandagūs šypsniai per šeimos šventes, sekmadieniniai skambučiai iš pareigos, reti apsilankymai. Tik pastarąjį pusmetį viskas ėmė krypti kitaip.
Kai Eglę paaukštino iki kūrybos vadovės, o atlyginimas beveik patrigubėjo, Tomas vis dažniau užsukdavo pas motiną. Iš pradžių tai atrodė nekaltai: pataisyti varvančio čiaupo, nuvežti maisto produktų, padėti su smulkmenomis. Vėliau prasidėjo prašymai duoti pinigų. Iš pradžių sumos buvo nedidelės — vaistams, komunaliniams mokesčiams. Eglė nesipriešino: ji suprato, kad Janinos pensija menka.
Tačiau poreikiai augo. Prieš dvi savaites Tomas paprašė trijų šimtų eurų — esą motinai būtina pakeisti šaldytuvą. Eglė pinigus davė, nors abejonė jau kirbėjo: senasis šaldytuvas veikė kuo puikiausiai, pati buvo jį mačiusi vos prieš mėnesį. Netrukus paaiškėjo, kad už tuos pinigus anyta nusipirko naujus kailinius.
— Mama tiesiog susigėdo pasakyti tiesą, — teisinosi Tomas. — Jai nejauku prašyti sau.
Praėjusią savaitę vėl prireikė dviejų šimtų eurų „skubiam stogo remontui“ Janinos sodo namelyje. Tąkart Eglė pirmą kartą atsisakė. Tomas įsižeidė, jie susipyko. Tris dienas jis beveik nekalbėjo su žmona, o paskui vis tiek paėmė pinigų iš savo atlyginimo, nors abu buvo sutarę taupyti atostogoms.
Ir štai dabar Janina stovėjo čia. Jos kabinete. Tarp bendradarbių ir klientų.
— Pakvieskite ją, — pavargusiu balsu ištarė Eglė.
Janina įžengė taip, lyg karalienė būtų maloningai užsukusi apžiūrėti vargšo pavaldinio trobelės. Ji lėtai perbraukė žvilgsniu per kabinetą — šiuolaikiški baldai, dideli langai, šviežios gėlės ant palangės — ir jos lūpos susitraukė į siaurą liniją.
— Na jau, kaip čia įsitaisiusi, — nutęsė vietoj pasisveikinimo. — Maniau, paprastas kabinetėlis. O čia, pasirodo, atskira patalpa. Dar ir sekretorė.
— Laba diena, Janina, — Eglė atsistojo nuo stalo, bet artyn nepriėjo. — Ar kas nors nutiko? Tomui viskas gerai?
— Mano Tomukui kaip tik negerai, — anyta klestelėjo į svečiams skirtą kėdę nė nelaukdama kvietimo. — Ir, beje, dėl tavęs.
Eglė pajuto, kaip viduje kyla susierzinimas, tačiau veidas liko ramus.
— Ką turite omenyje?
— Puikiai žinai, kaip jis kankinasi. Motina prašo pagalbos, o žmona pinigų neduoda. Vargšas mano sūnus atsidūręs tarp dviejų ugnių.
— Janina, apie tai galėtume ramiai pasikalbėti namuose…
— Nenoriu namuose! — pertraukė ji, staiga pakeldama balsą. — Namuose tu jį paveiki, kad jis motinai nepadėtų! O čia visi pamatys, kokia iš tikrųjų esi!
Už durų pasigirdo prislopinti balsai — kažkas stabtelėjo, išgirdęs riksmą. Pro stiklinę sieną Eglė matė bendradarbių siluetus: jie sustingo ir apsimetė dirbantys.
— Prašau kalbėti tyliau, — Eglė apėjo stalą ir pridarė duris. — Čia žmonės dirba.
— Dirba! — prunkštelėjo Janina. — Pinigus uždirba! O mano Tomukui kas lieka? Turbūt tik bėgioti paskui tave!
— Tai mūsų su Tomu asmeninis reikalas.
— Koks dar asmeninis, jeigu mano sūnus kenčia! — Janina ėmė raustis rankinėje, ištraukė suglamžytą nosinaitę ir prispaudė prie akių, nors jos buvo visiškai sausos. — Aš motina, aš jaučiu, kaip jam sunku. Vakar irgi buvo pas mane. Veidas toks… pavargęs, išsekęs. Ir viskas per tave!
Eglė prisiminė vakarykštį vakarą. Tomas tikrai buvo išėjęs pas motiną, grįžo vėlai, tylus ir niūrus. Į klausimus atsakinėjo trumpai, o paskui greitai nuėjo į miegamąjį.