Tą akimirką Eglė dar buvo įsitikinusi, kad Tomas tiesiog pyksta dėl to, jog ji atsisakė vėl duoti pinigų.
— Janina, jeigu jums iš tiesų sunku finansiškai, galime ramiai susėsti ir viską aptarti. Rasime sprendimą. Tik ne čia ir ne šią minutę.
— O kada tada? — anyta pakėlė balsą dar labiau. — Tu juk amžinai darbe! Arba dar kur nors lakstai! O kai pagaliau parsivelki namo, iškart imi sukti galvą mano Tomukui! Aš girdėjau, kaip jam aiškinai, kad aš, matai, per daug prašau!
— Aš taip nesakiau.
— Sakei! Pats mano Tomukas man papasakojo! — Janina šoktelėjo nuo kėdės. — Jis sakė, kad tu manai, jog aš juo naudojuosi! Koks šlykštumas! Motina savo sūnumi naudojasi, ar ne?
Kabinetų durys tyliai prasivėrė, ir pro tarpą nedrąsiai kyštelėjo Rūtos veidas.
— Egle, atsiprašau, bet po dešimties minučių turite susitikimą su „Šiaurės sąjungos“ klientais. Jie jau laukia pasitarimų kambaryje.
— Ačiū, Rūta, tuoj ateisiu.
Janina akimirksniu pagavo sekretorės žvilgsnį ir, lyg radusi naują auditoriją, tuoj pat persimetė į ją:
— Matote, panele? Matote, kaip ji elgiasi su šeima? Jai darbas svarbiau už viską! O anyta — sena, ligota moteris — gali ir palaukti!
Rūta sutriko, pažvelgė į Eglę ir akivaizdžiai nežinojo, ką tokiu atveju derėtų atsakyti.
— Rūta, viskas gerai, ačiū, — ramiai linktelėjo Eglė.
Mergina skubiai atsitraukė, bet Janina jau buvo įsismaginusi. Ji plačiai atlapojo duris ir išėjo į bendrąją erdvę, kur prie stalų dirbo agentūros vadybininkai ir dizaineriai. Tada demonstratyviai išsitraukė telefoną ir ėmė rinkti sūnaus numerį. O gal tik apsimetė, kad renka.
— Tomuk, juk tu žadėjai, kad padėsite! Pakalbėk su savo žmona, ji nenori man duoti pinigų! — suriko taip garsiai, tarsi kalbėtų ne telefonu, o šauktų per visą miestą.
Bendrojoje erdvėje visi sustingo. Vienas darbuotojas iš nejaukumo paraudo, kitas nusuko akis, apsimesdamas, kad nieko negirdi. Janina triumfuodama apžvelgė nuščiuviusius žmones.
— Štai taip ji gerbia šeimą! — tęsė anyta. — Pati gyvena kaip ponia, o sena moteris tegul badauja! Mano pensija — grašiai! O aš Tomuką viena užauginau, viena! Kai jo tėvas mirė, jis dar mokykloje mokėsi! Aš fabrike nugarą lenkiau! Sau visko atsisakiau!
Eglė lėtai išėjo iš kabineto. Viduje kilo šaltas, aštrus pyktis. Ne dėl pačių pinigų — padėti tėvams, kai reikia, jai atrodė visiškai normalu. Ją siutino spektaklis. Tas apgalvotas spaudimas. Bandymas viešai pažeminti ir priversti paklusti.
Janina aiškiai tikėjosi, kad Eglė susigės, pasimes ir sutiks su bet kuo, kad tik ši gėdinga scena kuo greičiau baigtųsi. Tai buvo paprasta, sena manipuliacija: pastatyti žmogų prieš liudininkus į nepatogią padėtį, kad jis negalėtų pasipriešinti nepasirodydamas dar blogesnis.
Tačiau Eglė ne šiaip sau penkerius metus dirbo reklamos srityje. Ji puikiai suprato, kaip veikia spaudimas ir emociniai kabliukai. Ir ne mažiau gerai žinojo, kaip nuo jų apsiginti.
— Janina, — prabilo ji aiškiai ir pakankamai garsiai, kad girdėtų visi. — Leiskite priminti faktus. Per pastaruosius tris mėnesius mudu su Tomu jums davėme tūkstantį du šimtus eurų. Ir tai neskaičiuojant to, kad Tomas kas savaitę atveža jums maisto. Jūs sakote, kad jūsų pensija maža, bet ji siekia penkis šimtus dvidešimt eurų — mačiau išrašą, kai padėjome tvarkyti lengvatas. Už komunalinius mokesčius mokate apie šimtą aštuoniasdešimt. Paskolų neturite, skolų taip pat. Vadinasi, jums lieka trys šimtai keturiasdešimt eurų. Pridėkime dar mūsų duodamus pinigus — po keturis šimtus eurų per mėnesį. Iš viso susidaro septyni šimtai keturiasdešimt eurų kas mėnesį. Mūsų mieste tai prilygsta vidutiniam atlyginimui į rankas.
Janina pravėrė burną, bet Eglė neleido jai įsiterpti:
— Kur tie pinigai dingsta? Prieš dvi savaites Tomas jums davė tris šimtus eurų, esą šaldytuvui. Iš to „šaldytuvo“ atsirado naujas kailinis paltas. Praėjusią savaitę paprašėte dviejų šimtų eurų stogo remontui. Bet kai paskambinau jūsų kaimynei Birutei, ji labai nustebo: jokio remonto nebuvo, stogas tvarkingas. Užtat jūs jai gyrėtės nauju išmaniuoju telefonu už šimtą aštuoniasdešimt eurų.
Anyta paraudo iki pat plaukų šaknų.
— Tu… tu mane seki?! Kaimynėms skambinėji?!
— Aš tik patikrinau informaciją prieš duodama dar pinigų, — Eglė žengė arčiau. — Janina, jūs atėjote čia tam, kad pažemintumėte mane mano kolegų akivaizdoje. Tikėjotės, kad išsigąsiu, pasimesiu ir duosiu pinigų vien tam, kad išeitumėte. Tai vadinama manipuliacija ir šantažu.
— Kaip tu drįsti! Aš tavo vyro motina!
— Ir būtent todėl man skaudu tai sakyti, — Eglės balsas tapo kietas.