— Vadinasi, aš čia išlaikytinė? Puiku. Tuomet nuo šiol kiekvienas susimoka už save, — ramiai ištarė Rūta.
Iki tos akimirkos ji jau buvo išgirdusi daugiau negu pakankamai.
Tą dieną Rūta namo parėjo anksčiau, nei įprastai. Laiptinėje tvyrojo šlapios avalynės kvapas, sumišęs su šviežių dažų aštrumu — pirmame aukšte vis dar vyko remontas. Ji užlipo į savo aukštą, atrakino buto duris ir jau ketino pašaukti vyrą, tačiau sustingo prieškambaryje.
Iš virtuvės sklido balsai.
— Tomai, tu esi vyras, ir turėtum pagaliau suprasti, kas čia tau ant sprando sėdi, — kalbėjo Ona, jo motina. — Aš juk ne akla. Tu viską tempi ant savęs, o ji tik gražiai vaikšto ir vaidina pavargusią.
Rūta lėtai nusivilko paltą ir pakabino jį ant kabliuko. Raktų, kaip paprastai, ant spintelės ji nenumetė. Suspaudė juos delne taip stipriai, kad metalas nemaloniai įsirėžė į pirštus. Vis dėlto rankos neatgniaužė.
— Mama, nepradėk vėl, — pavargusiu balsu atsiliepė Tomas. — Pas mus viskas gerai.
— Gerai? — Ona prunkštelėjo taip, lyg pats žodis jai būtų pasirodęs juokingas. — Man gali nepasakoti. Aš matau, kas maistą į namus tempia, kas automobilį prižiūri, kas motinai padeda, kas už remontą mokėjo.
Rūta vos primerkė akis. Ypač įdomiai nuskambėjo žodžiai apie remontą. Butas buvo sutvarkytas dar iki vestuvių. Už jos pinigus ir pagal jos pačios sprendimus. Tomas tada tik padėjo išrinkti plyteles voniai ir tris kartus nuvažiavo pasitikti pristatymo. Tačiau, regis, Onos pasakojimuose tai jau buvo virtę tikru sūnaus žygdarbiu.
— Ji irgi prisideda, — neužtikrintai tarė Tomas.
Neapgynė. Nepasipiktino. Tiesiog mestelėjo sakinį taip, tarsi mėgintų užglaistyti pokalbį, o ne pastatyti motiną į vietą.
— Prisideda? — Ona pritildė balsą, bet nuo to jos žodžiai pasidarė dar bjauresni. — Kuo? Gražiais indeliais vonioje? Siuntų dėžėmis? Pažiūrėk, kiek ji visko turi. Tai vieną nusiperka, tai kitą. O paskui dar klausia, kodėl tu pavargęs. Žinoma, pavargsi, jei kažkas sėdi ant kaklo.
Rūta tyliai nuėjo koridoriumi ir sustojo prie virtuvės durų. Vidun iš karto nežengė. Ji norėjo išgirsti iki galo. Ne todėl, kad būtų malonu. Tiesiog pirmą kartą per ilgą laiką nusprendė nieko negelbėti nuo nejaukumo.
Prie stalo sėdėjo Tomas ir Ona. Priešais juos buvo išdėliotos komunalinių paslaugų sąskaitos, parduotuvės čekis ir sąsiuvinis, į kurį anyta kažką rašė stambia, kampuota rašysena. Šalia gulėjo tušinukas. Ona visada mėgo skaičiuoti. Ypač tada, kai skaičiavo ne savo pinigus.
— Aš nesakau, kad ji bloga, — tęsė anyta. — Bet daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais. Kažkas šiame bute gyvena kito sąskaita.
Po šių žodžių Rūta įžengė į virtuvę.
Pirmoji akis pakėlė Ona. Jos veidas akimirkai ištįso, tačiau tik sekundei. Tuoj pat ji išsitiesė, lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę. Tomas staigiai atsisuko. Jo pirštai iškart uždengė sąsiuvinį, tarsi jis būtų norėjęs paslėpti tai, kas ten parašyta.
— Rūta, tu jau namie? — jis pakilo nuo kėdės. — Mes čia tiesiog… kalbėjomės…
— Apie išlaidas, — užbaigė ji už jį.
Jos balsas buvo lygus. Net pernelyg lygus. Dėl to Tomas kelis kartus sumirksėjo dažniau nei įprastai ir iškart nesugalvojo, kur dėti rankas.
— Ai, niekai, — skubiai pasakė jis. — Mama tiesiog nerimauja. Juk žinai ją.
Rūta pažvelgė į Oną. Ši žvilgsnį atlaikė, bet jos pirštai pastebimai pastūmė čekį arčiau sąsiuvinio.
— Vadinasi, aš čia išlaikytinė? Puiku. Tuomet nuo šiol kiekvienas susimoka už save, — ramiai ištarė Rūta.
Ona pravėrė burną, bet žodžių nerado. Tomas žengė žmonos link.
— Rūta, palauk. Tu ne taip supratai.
— Supratau būtent taip, kaip reikėjo, — atsakė ji. — Tik anksčiau apsimesdavau, kad negirdžiu.
Tomas silpnai šyptelėjo, lyg tikėtųsi, kad viskas tuoj virs įprastu šeimyniniu apsižodžiavimu. Tačiau Rūta nerėkė. Durimis netrankė. Atsiprašymų nereikalavo. Ji priėjo prie stalo, paėmė sąsiuvinį ir atsuko jį į save.
Pirmajame puslapyje buvo užrašyta: „Maistas, butas, automobilis, motina, smulkmenos.“ Po žodžiu „smulkmenos“ Ona buvo surašiusi kelis punktus: kosmetika, pristatymai, kavinės, drabužiai.
Rūtos akys perbėgo sąrašą. Jos lūpų kamputis virptelėjo, tačiau šypsena to pavadinti nebūtų buvę galima.
— Ona, nuo kada jūs vedate mano kosmetikos apskaitą?
— Aš jokios apskaitos nevedu, — anyta pasitaisė megztinį ties krūtine. — Mes tik kalbamės. Šeimos išlaidas reikia suprasti.
— Tuomet ir supraskime, — Rūta padėjo sąsiuvinį atgal ant stalo. — Tik iki galo, o ne iš tos pusės, kuri jums patogiausia.
— Rūta, nereikia, — tyliai tarė Tomas.
Ji atsisuko į jį.
— Kodėl nereikia? Kai už akių mane vadina žmogumi, gyvenančiu svetima sąskaita, tada galima. O kai pasiūlau skaičiuoti sąžiningai, staiga jau nebegalima?
Tomas nusuko akis. Ona tai pastebėjo ir tuoj pat atgijo.
— Niekas tavęs už akių niekaip nevadino. Pati išgirdai pokalbio nuotrupą ir dabar keli sceną.
— Ne, scenos aš dar nekeliu, — Rūta padėjo raktus ant stalo. — Kol kas tik paaiškinu naujas taisykles.
Ji nuėjo į kambarį, iš stalčiaus ištraukė dokumentų aplanką ir grįžo į virtuvę. Tomas dar labiau įsitempė. Jis puikiai žinojo tą aplanką. Jame buvo buto dokumentai, kvitai, garantiniai lapai, technikos sutartys ir visa kita, ką Rūta tvarkingai rinko metų metus.
Butas priklausė jai. Jo nepadovanojo vyras, jis nebuvo pirktas kartu ir nebuvo „dėl visa ko“ užrašytas kokiems nors giminaičiams. Dar prieš santuoką Rūta paveldėjo jį iš močiutės ir, praėjus nustatytam pusmečiui, oficialiai perėmė nuosavybę. Vėliau ji ilgai tvarkė būstą, kol šis tapo jaukus ir tinkamas gyventi. Kai po vestuvių Tomas atsikraustė pas ją, Rūta iš jo nereikalavo nieko ypatingo. Tik normalaus dalyvavimo bendruose reikaluose.
Pirmaisiais mėnesiais jis iš tiesų prisidėdavo. Pirkdavo produktus, apmokėdavo dalį buitinių išlaidų, pats pasiūlydavo pagalbą. Bet pamažu viskas ėmė keistis.
Iš pradžių jis pamiršdavo pervesti pinigus už komunalines paslaugas. Paskui sakydavo, kad sumokės kitą kartą. Vėliau paaiškėdavo, jog Onai reikia padėti vaistams, po to — kelionei, tada naujam šaldytuvui, o galiausiai dar kam nors. Rūta nesiginčijo. Ją erzino ne tai, kad vyras remia savo motiną. Erzino tai, kad ta parama vis dažniau buvo teikiama jų bendros kasdienybės sąskaita, o iš anytos dėkingumo mažėjo su kiekvienu kartu.
Ona pas juos užsukdavo vis dažniau. Ji galėdavo atidaryti šaldytuvą ir įvertinti, kokių produktų pripirkta. Galėdavo nueiti į vonią ir pastebėti naują kremo indelį. Galėdavo paklausti, kam Rūtai antra pora žieminių batų, jei pirmoji dar visai padori. Sūnui tokių klausimų ji niekada neturėdavo.
Tomas galėdavo užsisakyti brangią detalę automobiliui, ir motina sakydavo:
— Vyras turi prižiūrėti techniką.
Rūta galėdavo nusipirkti paltą, ir tuomet išgirsdavo:
— Šiais laikais moterys labai mėgsta save lepinti, o paskui stebisi, kad pinigų trūksta.
Iš pradžių Rūta atsikirsdavo juokais. Vėliau nustojo. Jai atrodė, kad neverta pūsti konflikto. Ji buvo įsitikinusi: Tomas pats supranta, kur yra tiesa.
Dabar tapo akivaizdu, kad nesupranta. Arba labai patogiai apsimeta nesuprantantis.
— Štai komunalinių paslaugų sąskaitos už pastaruosius mėnesius, — Rūta ištraukė kelis kvitus. — Apmokėta iš mano kortelės. Štai internetas. Irgi mano mokėjimas. Štai skalbimo mašinos pirkimas, kai senoji sugedo. Taip pat mano. O čia — medžiagų pristatymas balkonui remontuoti. Tam pačiam remontui, už kurį, kaip ką tik girdėjau, sumokėjo Tomas.
Tomas staigiai pakėlė galvą.
— Aš padėjau!
— Tu pasitikai pristatymą, nes aš buvau darbe, — Rūta žiūrėjo į jį be pykčio, bet taip tiesiai, kad jis vėl nutilo. — Tai vadinama pagalba. Ne apmokėjimu.
Ona pirštais pabarbeno į stalą.
— Ir ką dabar? Žeminsi vyrą popierėliais?
— Ne. Aš ginsiu save faktais.
— Faktais? — anyta pašaipiai prunkštelėjo. — O kas namuose lemputes keičia? Kas prie mašinos krapštosi? Kas maišus nešioja?
Rūta trumpai linktelėjo.
— Puiku. Įrašykime ir tai. Lemputės, maišai, automobilis. Tik automobilis yra asmeninis Tomo daiktas, aš juo beveik nesinaudoju. O produktus tuose maišuose, beje, dažniausiai nuperku aš.