Tik ne visada prašau jo užnešti juos į viršų. Tačiau nuo šiol viską darysime aiškiau. Kiekvienas perkasi sau atskirai. Komunalinius mokesčius dalijame per pusę, nes Tomas čia gyvena. Buitinė chemija, maistas, internetas — viskas bus užrašoma. O jūsų išlaidos, Ona, su mūsų namais neturi nieko bendra.
Anyta išsitiesė, lyg būtų gavusi antausį.
— Ką tai turėtų reikšti?
— Tai reiškia, kad jeigu Tomas nori jums padėti, jis tai daro iš savo dalies. Ne iš bendrų pinigų ir ne taip, kad paskui už jo gerumą sumokėčiau aš.
— Tu dar drįsti skaičiuoti pagalbą motinai?
— Lygiai taip pat, kaip jūs ką tik skaičiavote mano indelius vonioje.
Virtuvėje įsivyravo tokia tyla, kad pasidarė girdėti net laikrodžio tiksėjimas. Tomas, dar prieš minutę sunkiai alsavęs, ir tas tarsi sulaikė kvapą.
Ona nuo laisvos kėdės pasiėmė savo rankinę.
— Tomai, tu girdi, kaip ji kalba su tavo motina?
— Mama…
— Nemamink manęs! — ji staigiai atsisuko į sūnų. — Tu vyras ar kas? Tave tavo paties namuose stato į kampą!
Rūta kilstelėjo antakius.
— Kieno namuose?
Tomas išbalo. Ne taip, kad būtų akivaizdu kiekvienam, bet Rūta pastebėjo. Ona taip pat pastebėjo, tik užsispyrimas neleido jai laiku sustoti.
— Šeimos namuose! Jis čia gyvena!
— Taip, gyvena, — ramiai pritarė Rūta. — Bet butas priklauso man. Tai ne įžeidimas, o faktas. Ir jeigu jau šiandien nusprendėme kalbėti be pagražinimų, neapsimeskime, kad šis butas stebuklingai atsirado po vestuvių.
Ona taip suspaudė rankinės rankenas, kad pirštai pabalo.
— Vadinasi, dabar tuo man badysi akis?
— Aš nieko nebadau. Aš primenu ribas. Jūs atėjote į mano namus, atsisėdote prie mano stalo ir ėmėte skaičiuoti, kiek esu patogi jūsų sūnui. Dabar ir aš pasižiūrėsiu, kiek patogu man.
Tomas perbraukė delnu per veidą.
— Rūta, užteks. Visi dabar įsiaudrinę.
— Ne, Tomai. Įsiaudrinusi buvo tavo mama, kai vadino mane išlaikytine. Aš šiuo metu visiškai rami.
Ir tai buvo tiesa. Rūtos viduje viskas buvo susikaupę, šalta ir aišku, kaip prieš svarbų pokalbį su žmogumi, kuriuo nepasitiki. Ji nebejautė jokio poreikio teisintis. Tik neįprastą skaidrumą. Tarsi nuo jos pečių kas nors būtų nuėmęs sunkų apklotą, po kuriuo ji ilgai sėdėjo ir kentė dusulį.
— Nuo šiandien, — tęsė ji, — aš nebeperku maisto „visiems“, jei dėl to iš anksto nesusitariame. Nebeapmoku tavo automobilio išlaidų, kai sakai, kad vėliau atsiskaitysime. Nebedengiu visų komunalinių mokesčių, jei tu pamiršai. Ir nebepriimu pastabų iš žmogaus, kuris mūsų išlaidose nedalyvauja, bet kažkodėl jaučiasi turintis teisę tikrinti.
Ona staigiai pakilo nuo kėdės.
— Važiuoju namo. Nesiruošiu klausytis šito cirko.
— Gerai, — atsakė Rūta. — Jūsų daiktai prieškambaryje.
Anyta pažvelgė į sūnų. Akivaizdžiai laukė, kad šis ją sulaikytų, griežčiau užčiauptų žmoną, grąžintų viską į senas vėžes. Bet Tomas tylėjo. Jis vis dar stovėjo prie stalo ir žiūrėjo į kvitus taip, lyg tai būtų svetimi laiškai, netyčia patekę į jo rankas.
— Tomai, palydėsi mane? — paklausė Ona.
— Tuoj, mama.
— Ne tuoj. Dabar.
Rūta paėmė nuo stalo raktų ryšulį ir nuo jo atskyrė vieną raktą.
Tomas suraukė kaktą.
— Ką darai?
— Pasiimu atsarginį raktą, kurį davei mamai.
Ona staigiai prispaudė rankinę prie šono.
— Jis buvo nenumatytam atvejui!
— Tas atvejis baigėsi.
— Aš motina! Jei reikia, galiu užeiti pas sūnų.
— Pas sūnų galite. Bet šis butas yra mano. Be mano leidimo čia daugiau niekas neįeis.
Anyta paraudo. Skruostuose išmušė ryškios, nelygios dėmės. Ji įkišo ranką į rankinę, ištraukė savo raktų ryšulį ir metė raktą ant stalo. Metalas skambiai trinktelėjo į medinį paviršių.
— Imk. Užspringk tuo savo butu.
— Nedramatizuokite, Ona. Jūs tik grąžinote svetimą raktą.
Tomas krūptelėjo, tarsi norėtų ką nors pasakyti, bet Rūta pirmoji į jį pažvelgė. Jis susičiaupė.
Kai durys už anytos užsidarė, bute liko keistai neįprasta ramybė. Tomas palydėjo motiną iki lifto, o po kelių minučių grįžęs rado Rūtą virtuvėje. Ji dėliojo kvitus atgal į aplanką. Judesiai buvo tikslūs, santūrūs, beveik pedantiški. Nė vienas lapas nesusilankstė.
— Kam reikėjo taip? — paklausė jis.
Rūta net nepakėlė akių.
— Kaip „taip“?
— Prie mamos. Galėjome pasikalbėti vėliau.
— Ji prie tavęs kalbėjo apie mane. Kodėl aš turėjau laukti jai patogesnio momento?
— Ji tiesiog dėl manęs nerimauja.
Rūta užvertė aplanką ir tik tada pažvelgė vyrui į akis.
— O tu dėl ko nerimauji?
Atsakymas neatėjo iš karto. Tomas pasitrynė tarpuakį, nuėjo prie lango, paskui sugrįžo atgal prie stalo. Anksčiau toks vaizdas būtų ją suminkštinęs. Ji būtų priėjusi, paėmusi jį už rankos, pasakiusi, kad jie abu tiesiog pavargo. Bet šįkart ji matė ne nuovargį. Ji matė seną įprotį išsisukti nuo atsakomybės.
— Aš nelaikau tavęs išlaikytine, — pagaliau tarė jis.
— Bet leidai tai pasakyti.
— Nenorėjau skandalo.
— Todėl pasirinkai, kad pažemintų mane?
Tomas susiraukė.
— Tu viską priimi pernelyg jautriai.
Rūta trumpai nusijuokė. Be linksmumo. Tiesiog oras išsprūdo aštriu garsu.
— Labai patogi frazė. Pirma žmogus tyli, kai tave žemina, o paskui paaiškina, kad tu per jautriai reaguoji.
— Gerai, aš kaltas. Pakanka?
— Ne.
Jis nustebęs pakėlė akis.
— Kaip tai ne?
— Taip, kad vien „aš kaltas“ man per mažai. Man reikia ne žodžių, o veiksmų.
Tomas atsisėdo prie stalo ir pastūmė į šoną motinos sąsiuvinį.
— Kokių dar veiksmų?
— Nuo rytojaus tikrai gyvename pagal aiškų susitarimą. Aš surašysiu privalomas buto išlaidas. Pusę apmokėsi tu. Maistą sau perki pats arba iš anksto prisidedi prie bendro sąrašo. Jei nori remti motiną — remk. Bet ne taip, kad paskui aš turėčiau dengti tavo pažadus.
— Tu rimtai siūlai mums gyventi kaip kaimynams?
— Ne. Aš noriu suprasti, ar mes dar esame santuoka, ar tik patogi aptarnavimo sistema mano sąskaita.
Tomas įsirėmė pirštais į stalviršį. Ne lūpas sučiaupė — pirštus suspaudė. Taip stipriai, kad pabalo krumpliai.
— Tu mane žemini.
— Ne, Tomai. Aš tiesiog nuimu nemokamą savo rūpesčio dalį, kurią jūs su mama nusprendėte pavadinti mano įžūlumu.
Šie žodžiai pataikė tiksliai. Jis nutilo.
Tą naktį jie atsigulė į tą pačią lovą, tačiau tarp jų lyg iškilo siaura, nematoma pertvara. Tomas ilgai vartėsi, paskui išėjo į virtuvę atsigerti vandens. Rūta girdėjo, kaip jis atidaro spintelę, išima stiklinę, kaip vėliau grįžta. Anksčiau ji būtų paklaususi, ar viskas gerai. Šį kartą nepaklausė.
Ryte Rūta atsikėlė anksčiau. Atsidarė banko programėlę, peržiūrėjo paskutinius nuskaitymus ir ant popieriaus lapo surašė bendras išlaidas. Ji nelygino atlyginimų, neskaičiavo, kuris daugiau gali ar mažiau pajėgia. Tik faktai: komunaliniai mokesčiai, internetas, maistas, buitinės prekės, smulkūs remontai, vandens pristatymas.
Kai Tomas pasirodė virtuvėje, sąrašas jau gulėjo ant stalo.
— Kas čia? — paklausė jis.
— Mūsų nauja tvarka.
Jis paėmė lapą. Greitai perbėgo akimis eilutes. Jo veidas keitėsi pamažu: iš pradžių pasirodė netikėjimas, po jo — susierzinimas, o galiausiai kažkoks pasimetimas.
— Tu net ploviklį čia įrašei?
— Taip. Jis pats lentynoje neatsiranda.
— Rūta, na juk tai juokinga.
— Juokinga buvo vakar, kai tavo mama skaičiavo mano asmeninius pirkinius. Šiandien tai tiesiog sąžininga.
Jis padėjo lapą atgal ant stalo.
— Aš negyvensiu pagal kažkokį popierių.
— Tuomet pasiūlyk savo variantą.
— Normalus variantas — pamiršti vakarykštį pokalbį.
Rūta įsipylė kavos. Pastatė kavinuką į kriauklę, paėmė puodelį į rankas ir klubu atsirėmė į stalo kraštą.
— Ne.
Vienas trumpas žodis suveikė stipriau nei ilgiausia kalba. Tomas pažvelgė į ją taip, lyg tik dabar suprastų: ji nesidera.
Kitos dienos jam pasirodė netikėtai sunkios.
Anksčiau jis grįždavo namo, atsidarydavo šaldytuvą ir pasiimdavo, ko panorėjęs. Dabar vienoje lentynoje stovėjo dėžutė su užrašu „Rūta“. Ne iš pykčio. Tiesiog tam, kad nekiltų painiavos. Bendri produktai buvo sudėti atskirai, bet jie atsirasdavo tik tada, kai Tomas pervesdavo savo dalį.
Anksčiau jis numesdavo sakinį:
— Reikėtų užsukti nupirkti priemonių mašinai, paskui grąžinsiu.
Ir Rūta sumokėdavo, nes taip būdavo greičiau. Dabar ji atsakydavo:
— Tai tavo automobilis. Spręsk pats.
Anksčiau Ona galėdavo paskambinti vakare ir pareikšti:
— Rytoj užsuksiu pas jus, namie nuobodu.
Dabar Rūta ramiai paklausdavo:
— Ar Tomas bus namie?