— O tu ką, be jo manęs neįleisi? — jau pirmą kartą pasipiktino anyta.
— Ne. Mes su jumis dėl apsilankymo nesitarėme.
— Aišku. Nuteikei sūnų prieš motiną.
— Jūsų sūnus yra suaugęs žmogus. Jeigu jis turi savo nuomonę, jo taip paprastai niekas nenuteiks.
Po šių žodžių Ona trenkė ragelį.
Tomas apie pokalbį sužinojo po valandos. Žinoma, motina pirmiausia paskambino jam ir viską nupasakojo taip, lyg Rūta ją būtų išstūmusi į lauką per šalčius.
— Mama sako, kad tu jai nemandagiai atsakei, — vos įžengęs pro duris pradėjo jis.
Rūta tuo metu dėliojo pirkinius. Ji tyliai išėmė iš maišelio kruopas, padėjo jas į spintelę, tik tada atsisuko.
— Aš pasakiau, kad be susitarimo ji į mano butą neateina.
— Negalėjai švelniau?
— Galėjau. Kai mane vadino išlaikytine, irgi buvo galima švelniau. Bet jūs to nepadarėte.
Tomas sunkiai atsisėdo ant kėdės.
— Dabar kiekvieną pokalbį grąžinsi prie to paties?
— Ne. Grįžtu prie to tik tada, kai jūs abu bandote apsimesti, kad nieko neįvyko.
Jis pavargusiai užsidengė veidą delnais.
— Aš nepratęs taip gyventi.
— O aš nepratusi vienu metu būti patogi ir kalta.
Būtent tai Tomą erzino labiausiai. Rūta nekėlė skandalų. Ji netrankė indų, nemetė jo lauk tą pačią akimirką, neskambino draugėms jam girdint ir nerengė demonstratyvių scenų. Ji tiesiog keitė taisykles. Ramiai, nuosekliai ir be jokio triukšmo.
Po savaitės Tomas pats nuėjo į parduotuvę. Grįžo su dviem maišais, ilgai dėliojo prekes ant stalo, paskui paklausė:
— Čia bendri pirkiniai ar mano?
Rūta peržvelgė produktus.
— Jeigu nori, kad būtų bendri, pažymėkime sąraše.
Jis atsiduso.
— Pažymėkime.
Ji be žodžių paėmė lapą. Tomas vardijo pirkinius, Rūta rašė. Be pašaipos, be pergalingos šypsenos, be menkiausio pasitenkinimo veide. Dėl to jam buvo dar nejaukiau. Būtų buvę paprasčiau, jei ji būtų įgėlusi kokia replika. Tada jis galėtų įsižeisti. O dabar teko pamatyti akivaizdų dalyką: kasdienybė laikėsi ne ant jo plačių mostų, o ant daugybės smulkių veiksmų, kurių jis anksčiau net nelaikė darbu.
Antrą savaitę Ona atvažiavo nepranešusi.
Rūta buvo namuose. Ji dirbo kambaryje prie nešiojamojo kompiuterio, kai išgirdo bruzdesį prie durų. Iš pradžių pamanė, kad Tomas grįžo anksčiau. Tačiau raktas spynoje nepasisuko. Kažkas pamėgino dar kartą, šįkart stipriau.
Rūta išėjo į koridorių ir pažvelgė pro akutę.
Laiptinėje stovėjo Ona. Vienoje rankoje laikė krepšį, kitoje — seną raktą. Tą patį, kurio, matyt, taip ir nebuvo grąžinusi. O gal dar anksčiau pasidariusi kopiją.
Rūta pravėrė duris, bet grandinėlės nenuėmė.
— Ona, ką jūs darote?
Anyta staigiai atitraukė ranką nuo spynos.
— Oi, tu namie. Galvojau, kad nieko nėra.
— Todėl nusprendėte atsirakinti duris?
— Aš pas sūnų.
— Sūnaus nėra namie.
— Palauksiu.
— Ne.
Onos veidas ištįso.
— Ką reiškia „ne“?
— Tai reiškia, kad be kvietimo į butą neįeisite.
— Tu jau visai… — anyta nutilo, pastebėjusi, kad Rūta žiūri ne piktai, o įdėmiai. — Aš Tomo motina.
— O aš šio buto savininkė.
— Ir vėl tas pats!
— Tai niekada ir nebuvo pasibaigę. Jūs ką tik mėginote atrakinti mano duris raktu, kurio pas jus neturėtų būti.
Ona suspaudė raktą kumštyje.
— Didelė čia bėda. Anksčiau juk buvo galima.
— Anksčiau nežinojau, kad mane laikote pašaline mano pačios namuose.
Tuo metu prasivėrė kaimyninės durys. Iš buto kyštelėjo galvą Janina iš penkto aukšto — vyresnio amžiaus, bet labai guvi moteris, pažįstanti visus gyventojus ir kažkokiu stebuklingu būdu visada pasirodanti pačiais aštriausiais momentais.
— Ar pas jus viskas gerai? — paklausė ji.
Rūta nenuleido akių nuo anytos.
— Viskas gerai, Janina. Žmogus supainiojo duris ir bandė jas rakinti senu raktu.
Ona paraudo.
— Nedaryk man gėdos prieš kaimynus!
— Tada nerakinkite svetimų durų.
Anyta apsisuko ir nuėjo lifto link. Krepšys trenkėsi jai į šoną, bet ji nė nestabtelėjo. Rūta uždarė duris, nukabino grandinėlę, užrakino spyną ir iškart paskambino meistrui. Jokių pareiškimų, jokių ilgų aiškinimųsi. Tiesiog spynos pakeitimas.
Kai vakare Tomas pamatė naują raktą, jo veidas sukietėjo.
— Tu pakeitei spyną?
— Taip.
— Be manęs?
— Duris irgi bandė atrakinti be manęs. Pusiausvyra išlaikyta.
— Tai mano mama.
— Tai mano durys.
Jis nuėjo į virtuvę, grįžo atgal, paskui vėl nužingsniavo ten pat. Rūta matė tą vaikščiojimą pirmyn atgal, bet nieko nekomentavo.
— Tu supranti, kaip ji nusiminė? — paklausė jis.
— Ji nusiminė, nes negalėjo įeiti neatsiklaususi.
— Ji norėjo manęs palaukti.
— Mano bute, tarsi manęs čia apskritai nebūtų.
Tomas delnu trinktelėjo į durų staktą. Ne stipriai, bet garsas nuskambėjo aštriai.
— Tu viską pavertei karu!
Rūta priėjo arčiau. Ne visiškai prie pat, bet tiek, kad jis liautųsi kalbėti koridoriui ir pagaliau pažvelgtų į ją.
— Ne, Tomai. Karas prasidėjo tada, kai jūs su mama nusprendėte, kad mano indėlio galima nematyti, mano ribas galima stumdyti, o mano tylą laikyti pritarimu.
Jis jau norėjo kažką atsakyti, bet suskambo telefonas. Ekrane švietė užrašas: „Mama“. Tomas pažvelgė į Rūtą, tada atsiliepė.
Onos balsas buvo girdimas net neįjungus garsiakalbio.
— Sūneli, daugiau pas tave nė kojos nekelsiu. Tegul tavo žmona džiaugiasi. Pasiekė savo. Motiną išvijo, raktus atėmė, spynas pakeitė. Netrukus ir tave už durų pastatys.
Rūta ramiai ištiesė ranką.
— Duok telefoną.
— Kam?
— Noriu pasakyti tau girdint, kad paskui nebūtų perpasakojimų.
Tomas akimirką dvejojo, bet vis dėlto padavė telefoną.
— Ona, aš jūsų neišvariau. Aš jūsų neįleidau į butą, į kurį mėginote patekti be kvietimo. Tai skirtingi dalykai. Tomas gali su jumis susitikti kur nori ir kada nori. Bet mano namai daugiau nebebus vieta patikrinimams, skaičiavimams ir netikėtiems apsilankymams.
— Oho, kaip prabilo! — anyta vos neužduso iš pasipiktinimo. — Sūneli, tu girdi?
— Girdžiu, mama, — tyliai atsakė Tomas.
Rūta grąžino jam telefoną.
Po to kelias dienas Ona nesirodė, tačiau tyla pasirodė apgaulinga. Ji tiesiog pakeitė taktiką. Vakarais ėmė skambinti Tomui ir ilgai su juo kalbėtis. Po tokių pokalbių jis tapdavo dirglesnis, kabinėdavosi prie smulkmenų, mėgindavo įgelti Rūtai.
— Klausyk, o tavo kremas dabar vėl bendros išlaidos? — kartą paklausė, pamatęs indelį vonioje.
Rūta pažvelgė į jį per veidrodį.
— Ne. Kaip ir tavo skutimosi putos. Skirtumas tik tas, kad aš tavųjų neaptarinėju.
Jis sutriko ir išėjo.
Kitą kartą metė:
— Gal dar šaldytuve savo lentyną spyna užrakinsi?
Rūta uždengė indelį dangteliu.
— Jeigu pradėsi imti neatsiklausęs, pagalvosiu.
— Tu pasidarei visai kitokia.
Ji atsisuko.
— Ne. Aš tiesiog nustojau būti patogi.
Įdomiausia įvyko mėnesio pabaigoje, kai atėjo metas apmokėti bendras išlaidas. Rūta padėjo prieš Tomą sąrašą. Jis paėmė lapą, permetė akimis ir susiraukė.
— Kodėl tiek daug?
— Nes gyvenimas kainuoja ne vien tavo savaitgalinius maišelius iš parduotuvės.
Jis pradėjo skaityti punktus vieną po kito. Komunaliniai mokesčiai, internetas, vanduo, buities prekės, maistas, smulkus remontas vonioje, lemputės. Nieko nereikalingo. Jokių moteriškų pirkinių, jokių asmeninių Rūtos išlaidų.
— Nemaniau, kad susidaro tokia suma, — jau tyliau pasakė jis.
— Žinau.
— Kodėl anksčiau nesakei?
Rūta padėjo rašiklį į šalį.
— Sakiau. Tu atsakydavai: vėliau išsiaiškinsime.
Jis nuleido akis. Šita frazė buvo mėgstamiausias jo būdas nukelti atsakomybę į miglotą ateitį. Dabar ta ateitis atėjo su popieriaus lapu rankoje.
— Pervesiu, — tarė jis.
— Gerai.
Jis pervedė ne iškart. Pirmiausia išėjo į balkoną, kažkam paskambino, paskui grįžo. Rūta neklausinėjo. Po kelių minučių jos telefonas trumpai pyptelėjo. Pavedimas buvo gautas.
Po to Tomas kelias dienas buvo tylus. Ne švelnus, ne kaltas, o būtent tylus. Jis stebėjo Rūtą taip, lyg bandytų suprasti, kur yra mygtukas, kuriuo būtų galima grąžinti jos ankstesnį nuolaidumą. Bet tokio mygtuko nebuvo. Buvo tik moteris, kuri ilgai apsimetė, kad viskas gerai, o dabar liovėsi tai dariusi.
Po poros savaičių Tomas netikėtai pasakė, kad nori kai ką pasiūlyti.