— Aš jums į tarnaites nesamdžiausi, Janina! Turite suaugusią dukrą, kuri gyvena po tuo pačiu stogu, tai tegul ji ir kuopia jūsų butą! Aš esu jūsų sūnaus žmona, mes su Mantu turime savo namus ir savo šeimą. Štai ir viskas!
— Mantai, čia aš. Ar gali tuoj pat atvažiuoti? Man skubiai reikia stiklainių.
Janinos balse, sklindančiame iš telefono, nebuvo nė menkiausio prašymo šešėlio. Ji neklausė — ji liepė. Atsisakymas jai net neatrodė įmanomas, o pasiteisinimų ji niekada nepripažindavo. Tas saldžiai klastingas, bet kartu geležinis tonas Mantui buvo pažįstamas nuo paauglystės ir kėlė tokį pat seną, į kaulus įsigėrusį pasibjaurėjimą.
Jis užsimerkė, pirštais perbraukė per nosies šaknį, bandydamas neišbarstyti paskutinių vakaro ramybės likučių. Pečiai, ką tik po ilgos darbo dienos pagaliau atsileidę, vėl įsitempė, tarsi ant jų būtų uždėtas nematomas šarvas.
— Labas, mama. Jau vėlu, aš tik dabar grįžau iš darbo. Kokie dar stiklainiai? Rytoj atvešime, — Mantas stengėsi kalbėti lygiai, be susierzinimo, puikiai suprasdamas, kad bet kokia aštresnė gaida tuoj pat bus pagauta ir panaudota prieš jį.
Eglė, sėdėjusi priešais krėsle su knyga rankose, nevalingai nuleido akis. Ji negirdėjo, ką anyta kalba kitame laido gale, tačiau vyro balso atspalvį pažinojo pernelyg gerai. Toks tonas reiškė viena: ramus vakaras baigėsi. Dabar prasidės įprastas, ilgas tampymas už nervų — varginantis kaip įkyrus, nepaliaujamas danties maudimas.
— Kokie, kokie… Tušti, tie, kurie pas jus balkone stovi! Man staiga prireikė agurkus žiemai užraugti, o Rasa prastai jaučiasi, į parduotuvę nueiti negali, — suaimanavo Janina į ragelį. — Guli vargšelė, visai be jėgų. O gal tu pavargai? Savo motinai padėti jau nebeturi sveikatos? Juk neprašau maišų tampyti.
Mantas tylėjo. Jis įsmeigė žvilgsnį į vieną tašką sienoje, ir Eglė pamatė, kaip jo kaktoje įsirėžia gili raukšlė. Jis vėl buvo įvarytas į kampą. Pasakysi „ne“ — gausi pusvalandžio pamokslą apie beširdiškumą, nedėkingumą ir sūnaus pareigų pamiršimą.
Pasakysi „taip“ — teks rengtis, lįsti atgal į vakarą ir važiuoti į kitą miesto galą dėl kaprizo, kuris greičiausiai tebuvo dar vienas paklusnumo patikrinimas. „Rasa blogai jaučiasi“ — šią kortą Janina išsitraukdavo visada, kai norėdavo ką nors išsireikalauti.
Trisdešimtmetė Rasa, tvirta kaip jautis, kažkodėl visuomet „sunegaluodavo“, kai tik kalba pasisukdavo apie tvarkymąsi, buities darbus ar paprasčiausią nuėjimą į parduotuvę.
Eglė pastebėjo, kaip vyras įkvepia, ruošdamasis prieštarauti, bet iš anksto žinojo: tai beprasmiška. Lengviau buvo sugaišti pusvalandį, negu klausytis telefono spektaklio, o paskui stebėti Mantą, sėdintį taip, lyg iš jo būtų išspaustas paskutinis gyvybės lašas. Ji ryžtingai užvertė knygą ir pakilo.
— Aš nuvažiuosiu, — tyliai, bet pakankamai aiškiai tarė ji.
Mantas pažvelgė į ją — tame žvilgsnyje susimaišė dėkingumas ir kaltė. Delnu pridengęs ragelį, jis sušnabždėjo:
— Egle, nereikia. Aš pats…
— Sėdėk, — pertraukė ji. — Aš apsisuksiu greičiau.
Ji priėjo, švelniai paėmė telefoną iš jo rankos ir priglaudė prie ausies. Balsas nuskambėjo mandagiai, net perdėtai maloniai.
— Labas vakaras, Janina. Mantas labai pavargęs, todėl aš dabar surinksiu stiklainius ir maždaug po pusvalandžio jums atvešiu.
Kitame laido gale akimirkai įsivyravo tyla. Anyta, matyt, tokio posūkio nebuvo numačiusi. Visa jos sugalvota partija buvo skirta sūnui, ne marčiai.
— O… Egle… Na gerai, atvežk, jeigu jau taip, — galiausiai išspaudė ji, nė nebandydama paslėpti nusivylimo.
Balkone stovėjo kartoninė dėžė, pilna apdulkėjusių trijų litrų stiklainių. Tai buvo kažkokie praeities likučiai, kurių jie vis neprisiruošdavo išmesti. Eglė pakėlė dėžę su pasibjaurėjimu. Stiklas dusliai suskambėjo, trinktelėdamas vienas į kitą. Ji nešė šį krovinį tarsi regimą vyro pareigų simbolį — tų, nuo kurių Mantas niekaip neįstengė atsiplėšti: sunkių, tuščių ir visiškai beprasmių.
Janinos namai pasitiko įprastu priplėkusių baldų kvapu ir iš virtuvės sklindančia rūgščia smarve. Laiptinėje degė vienintelė silpna lemputė, melsva prieblanda gulė ant nutrintų sienų ir dar labiau slėgė. Eglė paspaudė skambutį.
Po kelių sekundžių už durų pasigirdo šlepsintys žingsniai. Vos Janina pravėrė duris, o Eglė peržengė slenkstį, jai iš karto tapo aišku: ji pateko į iš anksto surepetuotą vaidinimą.
Vaizdas buvo toks nuspėjamas, kad Eglė nepajuto nieko, išskyrus seną, buką susierzinimą. Svetainėje, kurią melsvai nušvietė per didelio televizoriaus ekrane rėksmingai mirganti pokalbių laida, giliame fotelyje išsidrėbusi gulėjo Rasa.
„Vargšė ligonė“, esą nepakylanti iš vietos, kaip tik tuo metu nykščiu braukė per telefono ekraną. Šaltas jo švytėjimas krito ant veido, išryškindamas visiškai ne ligą, o paprasčiausią nuobodulį.