Šalia, ant mažo staliuko, stovėjo pravėsusios arbatos puodelis, jau beveik ištuštėjęs, ir lėkštė, nusėta trupiniais. Jokio ligonės vaizdo čia nebuvo nė iš tolo. Rasa atrodė taip, kaip visada: nuobodžiaujanti, išlepusi ir visiškai neturinti ką veikti.
Janina, tarsi būtų ne paprasto buto šeimininkė, o kokia valdinga pilies ponia, nuo galvos iki kojų nužvelgė dėžę Eglės rankose.
– Pagaliau, – sausai tarė ji. – Dėk čia, ant grindų, prieškambaryje. Tik žiūrėk, nieko nesubraižyk.
Eglė nepratarė nė žodžio. Atsargiai nuleido sunkią dėžę ant linoleumo, stengdamasi neužkliudyti nei sienos, nei batų spintelės. Ji jau ketino apsisukti, mandagiai ištarti „viso gero“ ir išeiti, tačiau Janina, regis, šiam vakarui buvo numačiusi visai kitokį scenarijų. Ji liko stovėti tarpduryje, savo kūnu užstodama kelią.
– Kad jau atėjai, nestovėk čia kaip stulpas, – prabilo tuo įsakmiu tonu, kurį pasilikdavo žmonėms, jos akimis, žemesniems už save. – Pati matai, visur dulkės. Rasa prastai jaučiasi, man nugarą skauda. Greitai nuvalyk komodą, paskui dar prieškambarį išplauk. Su ta dėže čia viską primindžiojai.
Rasa, išgirdusi motinos žodžius, pakėlė akis nuo telefono. Jos lūpų kampučiai iškart pakrypo į pašaipią šypseną. Ji net truputį pasistiebė fotelyje, kad geriau matytų prasidedantį pažeminimą. Tai buvo jų mėgstamiausias žaidimas: dviese prispausti Manto žmoną prie sienos, o paskui dar skųstis Mantui, kokia Eglė nemandagi, nedėkinga ir tinginė.
Eglė lėtai atsitiesė. Pirmiausia jos žvilgsnis nuslydo per tamsiai poliruotą, dulkėmis aptrauktą komodą. Tada ji pažvelgė į savimi patenkintą Rasos veidą. Galiausiai akys sustojo ties Janina. Viduje kažkas tyliai trakštelėjo. Tai nebuvo trapus sudužusio puodelio skambesys. Greičiau duslus virvės plyšimas – tos pačios virvės, kuri per ilgai ją laikė pririštą prie mandagumo, kantrybės ir nuolatinio nuolaidžiavimo.
Ji pažvelgė uošvei tiesiai į akis. Kai prabilo, jos balsas buvo ramus, tvirtas ir nė kiek nedrebėjo.
– Aš pas jus neįsidarbinau tarnaite, Janina. Jūs turite suaugusią dukrą, kuri gyvena šalia jūsų. Tegul ji ir tvarko jūsų butą. Aš esu Manto žmona. Mes su Mantu turime savo namus ir savo šeimą. Tuo viskas pasakyta.
Kelioms sekundėms butą užliejo keista, beveik nenatūrali tyla. Net televizoriaus garsai, rodos, prigeso. Rasos pašaipi šypsena sustingo, tada pamažu nuslinko nuo veido, užleisdama vietą apstulbusiam pasipiktinimui.
Janina nuo tokio netikėto įžūlumo iš pradžių neteko žado. Jos veidas ėmė rausti, kol tapo beveik purpurinis. Lūpos be garso prasivėrė ir vėl susičiaupė, lyg ji būtų žuvis, išmesta ant kranto. O kai balsas pagaliau sugrįžo, jis jau buvo virtęs spiegimu.
– Tu… kaip drįsti taip su manimi kalbėti, akiplėša?! Mano namuose dar aiškinsi, ką daryti?! Aš tuoj pat paskambinsiu Mantui! Jis dar šiandien su tavimi išsiskirs! Išmes lauk kaip paskutinę šiukšlę!
– Tikrai taip manote? – ramiai, beveik smalsiai paklausė Eglė.
Ji nenuleido akių nuo pykčio iškreipto Janinos veido, tačiau ranka jau išsitraukė telefoną iš kišenės. Eglė susirado kontaktą „Vyras“ ir paspaudė skambinimo mygtuką. Janina netikėtai nutilo. Eglė įjungė garsiakalbį.
– Mantai, labas, – pasakė ji lygiu balsu. – Tavo mama reikalauja, kad pas ją išplaučiau grindis ir nuvalyčiau langus, nes kitaip tu neva su manimi išsiskirsi. Patvirtinsi?
Kitame laido gale stojo trumpa, bet labai iškalbinga pauzė. Paskui pasigirdo sunkus, pavargęs Manto atodūsis.
– Mama, paduok telefoną Rasai.
Janina vis dar atrodė taip, tarsi negalėtų patikėti tuo, kas vyksta. Ji sutrikusi žvilgtelėjo į dukrą, o Eglė, nieko nekomentuodama, priartino telefoną prie Rasos.
– Rasa, – Manto balsą dabar girdėjo visos trys. Jis skambėjo šaltai, kietai, lyg plienas. – Turi pusvalandį sutvarkyti butą. Jeigu aš dabar atvažiuosiu ir pamatysiu, kad tu sėdi, o Eglė dirba, visus tavo drabužius išmesiu į konteinerį. Ir tada gyvensi pati kaip išmanai. Viskas.
Ryšys nutrūko.
Eglė su mandagia, beveik ramią pergale dvelkiančia šypsena atitraukė telefoną nuo sustingusios Rasos. Tada lengvai linktelėjo Janinai, kuri vis dar stovėjo išsižiojusi.
– Na, tuomet aš eisiu, – tarė ji. – Panašu, jūsų laukia generalinis tvarkymas.
Durys už jos nugaros užsidarė tyliai ir mandagiai, tačiau bute tvyrojusioje įtemptoje tyloje tas spragtelėjimas nuskambėjo taip garsiai, lyg būtų driokstelėjęs šūvis. Kelias akimirkas Janina ir Rasa tik stovėjo nejudėdamos, įsmeigusios akis į duris, tarsi jos būtų vartai į kitą tikrovę, į kurią joms nuo šiol kelias uždarytas.
Melsvas televizoriaus švytėjimas abejingai slydo sienomis ir krito ant jų veidų, iškreiptų pykčio, sumišimo ir pažeminimo.
Pirmoji atsitokėjo Rasa. Ji lėtai nusileido atgal į fotelį, tik ankstesnio atsainaus išsidrėbimo nebeliko. Kūnas buvo įsitempęs, pečiai pakilę, o telefonas jos rankoje jau buvo užgesęs.
– Na ką, prisidirbai? – sušnypštė ji tyliai, nuodingai, lyg gyvatė. – Patenkinta dabar? Sakiau tau, nelįsk prie jos. Ji ne iš tų, kurios tylės nuleidusios galvą.
Janina staigiai atsisuko į dukrą. Jos veidas vis dar degė tamsiu raudoniu. Pirminis šokas pamažu ėmė slūgti.