– Rasa, pasirašyk dabar. Iki ceremonijos liko dvidešimt minučių.
Stovėjau prieš veidrodį ankštame nuotakoms skirtame kambarėlyje. Jame tvyrojo plaukų lako, svetimų kvepalų ir ką tik atneštų rožių kvapas. Už lango ošė liepos lietus, plonomis gyslomis bėgo per stiklą, o ant palangės gulėjo du segtukai, kurių vis dar nesugebėjau įsmeigti į nuometą.
Janina laikė priešais mane popieriaus lapą. Baltą, standų, su dailiai užlenktu kampu. Kitoje rankoje ji spaudė rašiklį auksiniu dangteliu.
– Kas čia? – paklausiau.
Ji nusišypsojo taip, kaip šypsosi pardavėja, žinanti, kad prekė brokuota, bet pirkėjas jau beveik palūžo.
– Paprastas šeimos susitarimas. Tomas juk tau aiškino.
Tomas stovėjo prie durų, vilkėdamas tamsiai mėlyną kostiumą. Gražus, švariai nusiskutęs, su gėlele atlape. Tą gėlelę ryte pati jam prisegiau ir juokiausi, kad jis labiau bijo įsidurti nei tuoktis.
Dabar jis nesijuokė.
– Rasa, tik nepradėk, – tarė jis. – Mes juk viską aptarėme.
– Aptarėme tik tai, kad po vestuvių tu persikraustai pas mane, – atsakiau. – Ir kad tavo mama nebus niekaip skriaudžiama. Visa kita, kaip matau, aptarei be manęs.
Janina vos kilstelėjo antakius.
– Koks aštrumas. Tomai, sakiau tau: šitą klausimą reikėjo iškelti griežtai ir anksčiau.
Ji padėjo lapą ant stalelio šalia žiedams skirtos dėžutės. Tai net neatrodė kaip tikras teisinis dokumentas. Greičiau kaip pavadėlis, kurį man ketino užmauti tiesiog prieš santuokos registraciją. Esmė tilpo keliose eilutėse: po vestuvių parduodu savo butą, o pinigai skiriami didesniam būstui mūsų „naujai šeimai“. Pirkti planuota Tomo vardu. Kodėl – nepaaiškinta. Matyt, turėjau jaustis pagerbta vien dėl tokios galimybės.
Pažvelgiau į savo atvaizdą. Balta suknelė gulė ant kūno nepriekaištingai. Kitaip ir būti negalėjo. Siuvau ją pati, naktimis, kai ateljė nutildavo mašinos ir pagaliau galėdavau skirti laiko sau. Nėrinius rankovėms rinkau tris savaites. Liemens liniją perdariau du kartus. Toje suknelėje nebuvo nė vienos atsitiktinės detalės.
Išskyrus jaunikį, kaip paaiškėjo.
– Butą nusipirkau dar prieš pažintį su Tomu, – pasakiau. – Ir parduoti jo neketinu.
Tomas atsiplėšė nuo durų ir priėjo arčiau.
– Rasa, liaukis įsikibusi į tas sienas. Tai vieno kambario butas. Nejau visą gyvenimą ten grūsimės?
– Aš nesu prieš didesnį būstą. Aš prieš tai, kad mano butas būtų parduotas tavo vardu ir pagal tavo mamos nurodymus.
– Mama nori geriausio.
– Kam?
Janina sunkiai atsiduso.
– Visiems. Man kojos skauda, vienai darosi sunku. Tomas – vienintelis mano sūnus. O tu būsi žmona, vadinasi, turi mąstyti plačiau, ne vien apie savo siūlus, skudurus ir taburetę prie lango.
Taburete prie lango ji vadino mano darbo kampą. Ten stovėjo sena siuvimo mašina – sunki, ketaus, atitekusi man kartu su pirmu rimtu užsakymu iš užsidarančios ateljė savininkės. Ja taisiau svetimus paltus, siuvau mokyklinius sarafanus, perdarinėjau nevykusiai nusipirktas sukneles. Paskui susitaupiau pradiniam įnašui ir nusipirkau tą patį butą.
Mažą. Užsispyrusį. Mano.
Tomas visa tai žinojo. Kadaise net sakė:
– Man patinka, kad tu viską sugebi pati. Su tavimi nebaisu.
Paaiškėjo, kad nebaisu jam buvo ne dėl manęs. O dėl to, ką galėjo gauti mano sąskaita.
– Nieko nepasirašysiu, – ištariau.
Janinos šypsena iškart dingo.
– Tai kam tada visas šitas spektaklis?
– Koks spektaklis?
– Balta suknelė, svečiai, restoranas. Nori ateiti į šeimą, bet šeimai nieko neduoti?
Pažiūrėjau į Tomą. Laukiau bent vieno sakinio. Kad pasakytų: „Mama, užteks.“ Arba tiesiog paimtų iš jos tą lapą.
Jis tylėjo.
Už durų kažkas praėjo, nusijuokė, suskambėjo taurės. Greičiausiai svečiams jau pylė šampaną. Mano draugė Lina atsiuntė žinutę: „Kur tu? Registratorė nervinasi.“ Neatsakiau. Telefonas gulėjo šalia baltų bijūnų puokštės, kuri staiga ėmė priminti kopūstų galvas.
– Tomai, – tyliai paklausiau. – Tu žinojai apie šitą popierių?
Jis pasitaisė rankogalį.
– Ko dabar kabinėjiesi prie žodžių? Tas lapas – tik tam, kad visiems būtų ramiau. Paskui apsigalvosi, pradėsi tempti laiką. O mes jau turime susitarimą su žmonėmis.
– Su kokiais žmonėmis?
Janina akimirksniu žvilgtelėjo į sūnų. Ir būtent tada pirmą kartą išsigandau iš tikrųjų. Ne popieriaus. Ne pokalbio. O to, kad atsakymas jau egzistuoja ir jis bus blogesnis, nei maniau.