Tomas nepatenkintas susiraukė, lyg būčiau paklaususi ko nors nepadoraus.
– Parodžiau butą vienam pažįstamam, – burbtelėjo jis. – Žmogus pasirengęs palaukti. Siūlo tikrai gerą kainą. Nereikia vaidinti, kad čia koks nusikaltimas.
– Tu nuvedei pirkėją į mano butą? – balsas man pačiai pasirodė svetimas.
– Tik nepradėk dramatizuoti. Aš juk ten ne kartą buvau. Raktus turiu.
Viduje kažkas staiga ištuštėjo. Liko tik šaltis, lyg kas būtų pravėręs langą pačiame krūtinės viduryje. Raktai. Tie patys, kuriuos pavasarį jam daviau, kai susirgau ir paprašiau nupirkti vaistų. Paskui jis taip ir nebegrąžino ryšulio, o aš, kvailė, net nesureikšminau.
– Tu atsivedei svetimą žmogų į mano namus?
– Į mūsų būsimus namus, – nukirto Tomas. – Ir baik kalbėti su manimi šituo tonu.
Janina pastūmė mano pusėn rašiklį.
– Rasa, protinga moteris nesikabina į dėžutę su balkonu, kai jai siūlomas normalus gyvenimas.
Tą akimirką man prieš akis iškilo dirbtuvės ir Birutė, mano pirmoji mokytoja. Ji kadaise rodė, kaip reikia ardyti kreivai nuėjusį siūlą.
„Negailėk siūlo, Rasa, – sakydavo ji. – Jei nuo pirmo dygsnio viskas pakrypo, paskui išsikraipys visas drabužis. Geriau išardyti iš karto, negu vėliau verkti dėl sugadintos medžiagos.“
Tada man atrodė, kad ji kalba tik apie sijonus.
Tomas paėmė dėžutę su žiedais, atvožė ją, ištraukė man skirtą žiedą ir pasukinėjo tarp pirštų.
– Baikim šitą cirką. Dabar išeini, nusišypsai, mes pasirašom, o namuose ramiai viską aptariam.
– Namuose? – pakartojau. – Kuriuose?
– Tavuose. Kol kas.
Būtent tas „kol kas“ ir buvo paskutinis siūlas, kurio nebegalėjau laikyti.
Išėmiau žiedą jam iš rankų. Mažas, lygus, auksinis. Rinkomės jį drauge. Tiksliau, pasirinko Tomas, o aš sutikau, nes jau buvau pavargusi ginčytis. Tąkart jis pasakė:
– Tau tinka paprastumas.
O man tada norėjosi tik vieno – kad jis bent kartą paklaustų, kas patinka man.
Priėjau prie lango. Jis buvo pravertas, nes kambaryje darėsi tvanku. Apačioje, po stogeliu, stovėjo svečių automobiliai, blizgantys nuo lietaus. Ant palangės virpėjo vandens lašas.
Janina žengė arčiau.
– Ką tu čia sumanei?
Atsisukau į juos abu. Į moterį, kuri mintyse jau buvo sustačiusi savo baldus mano bute. Į vyrą, nusprendusį, kad po antspaudo dokumentuose tapsiu patogesnė, paklusnesnė ir tylesnė.
– Sveikinu. Jūs ką tik praradote ir nuotaką, ir butą, ir paskutinius mano pagarbos likučius.
Užsimojau ir išmečiau vestuvinį žiedą pro langą.
Jis trinktelėjo į skardinę palangės atbrailą, sužvangėjo ir pradingo kažkur šlapioje žalumoje po langais.
Janina riktelėjo taip, lyg būčiau išmetusi ne žiedą, o visus jos planus ramiai senatvei.
Tomas išbalo.
– Tu išprotėjai?
– Ne. Pagaliau atsipeikėjau.
Pakėliau suknelės kraštą, kad neužminčiau nėrinių, ir pasukau durų link.
– Rasa! – Tomas sugriebė mane už rankos. – Ten žmonės. Mano bendradarbiai. Tavo mama atvažiavusi. Tu dabar visus pažeminsi.
Pažvelgiau į jo pirštus, įsirėžusius į mano riešą.
– Paleisk.
– Mes pasikalbėsim.
– Tu jau pasakei viską.
Jis neatleido iš karto. Pirmiausia suspaudė dar stipriau, tarsi tikrintų, kiek manyje dar liko tos senosios, nuolankios Rasos. Tik po kelių sekundžių pirštai atsileido. Ant odos liko raudonos žymės.
Koridoriuje mane pagavo Lina. Ji vilkėjo alyvinę suknelę, o blakstienų tušas nuo drėgmės buvo vos vos pabėgęs po akimis.
– Kur tu dingai? Visi laukia. Oi… Kas nutiko?
– Vestuvių nebus.
Ji dirstelėjo man per petį, pamatė Tomą, Janiną su lapu rankoje ir viską suprato ne iš žodžių, o iš jų veidų.
– Einam, – tarė ji.
– Palauk. Pasakyk mamai, kad nesijaudintų.
– Pati pasakysi. Ji prie rūbinės. Jaučia, kad kažkas ne taip.
Mama iš tiesų stovėjo prie rūbinės. Mažutė, su tamsiai mėlynu kostiumėliu, rankinę laikanti abiem delnais priešais save. Pamačiusi mane ji nepaklausė: „Kaip tu galėjai?“ Nepasakė: „Ką dabar žmonės pagalvos?“ Tik priėjo ir pataisė iš šukuosenos išsprūdusią sruogą.
– Jis tave įskaudino?
Linktelėjau.
– Eik persirengti. Aš pakalbėsiu su svečiais.
– Mama, ten viskas sudėtinga.
– Sudėtinga būna tada, kai iškarpa nesueina, o užsakymą reikia atiduoti rytoj. O čia paprasta: jis ne tavo žmogus.
Suknelę nusivilkau restorano pagalbinėje patalpoje, kur Lina atnešė mano įprastą lininę vasarinę suknelę ir basutes. Užtrauktukas strigo, nėriniai kabinosi į plaukus. Staigiau timptelėjau, ir ant rankovės trūko plonytis siūlas.
– Atsargiai, – sušnibždėjo Lina.
– Tegul plyšta.
– Gaila juk. Tu tiek prie jos sėdėjai.
Pažiūrėjau į baltą audinį, į tvarkingas siūles, į eilę mažyčių rankomis prisiūtų sagų.
– Negaila. Suknelė dėl nieko nekalta.
Lina pakabino ją ant pakabos. Suknelė lengvai siūbtelėjo, tarsi būtų atsidususi.