Rasa perbraukė delnu per staltiesę. Po pirštais sutraškėjo duonos trupinys. Vietos kultūros namų salė ūžė nuo balsų, kvepėjo kepta mėsa ir svetimais kvepalais. Penkiolikos metų santuokos sukaktis. Svečiai būriavosi prie stalų, kilnojo taures, juokėsi, vieni kitus sveikino.
Šalia jos sėdėjo Darius — stambus, plačių pečių, vilkintis tamsiai mėlyną švarką. Jis vis pataisydavo kaklaraištį. Jaudinosi? O gal tiesiog ruošėsi tam, ką buvo suplanavęs?
Rasa suko ant piršto vestuvinį žiedą. Šis strigo. Kadaise laisvai slysdavo, o dabar skaudžiai spaudė odą. Pastarąjį pusmetį ji jo beveik nenešiojo, užsimovė tik šiandien. Tyčia. Norėjo, kad žiedas būtų ant rankos tą akimirką, kai Darius ištars tai, ką ketino ištarti.
Ji žinojo. Jau seniai viską žinojo.
Darius pakilo ir paėmė mikrofoną. Salėje pamažu nutilo kalbos. Jis išsitiesė, permetė žvilgsniu susirinkusiuosius, o tada lėtai atsisuko į žmoną. Jo veide keistai maišėsi triumfas ir pasibjaurėjimas.
— Rasa, — pradėjo jis garsiai, aiškiai tardamas kiekvieną žodį. — Šitos dienos laukiau penkiolika metų. Tu man buvai šlykšti nuo pat pirmos nakties. Supranti? Šlykšti. Aš negalėjau tavęs paliesti nejausdamas pasišlykštėjimo. Tu man buvai tik bilietas į sotų gyvenimą. Nieko daugiau. Nuobodi vaistininkė, nuolat atsiduodanti vaistais. Rytoj paduodu skyrybų prašymą. Verslas liks man, o tau — tavo tabletės ir tuštuma.
Salėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip kažkas sunkiai nurijo seilę. Rasa tėvas Antanas krūptelėjo ir įsikibo į stalo kraštą. Kažkuri moteris tyliai aiktelėjo.
Rasa nusiėmė žiedą. Lėtai, nė nepažvelgdama į vyrą. Padėjo jį priešais save ant stalo. Tik tada pakėlė akis — ramias, sausas — ir linktelėjo sūnėnui Mantui, sėdinčiam prie sienos su nešiojamuoju kompiuteriu.
— Paleisk.
Ant sienos kabantis ekranas nušvito. Iš pradžių svečiai nesuprato, kas vyksta. Paskui pasigirdo balsas. Visiems pažįstamas.
Ekrane Darius sėdėjo autobusų bazės kabinete. Priešais jį buvo Greta, raudonplaukė mergina iš dispečerinės, apsivilkusi aptemptą golfą.
— O ji tikrai nieko nepastebės? — paklausė Greta, palinkdama arčiau.
— Ji kvaila, — nusijuokė Darius. — Visą dieną sėdi vaistinėje ir skaičiuoja tabletes. Aš jau tris paskolas ant firmos pakabinau, o ji net nenutuokia. Kai išsiskirsim, skolos liks jai, verslas — man. Ir tada mes, gražuole, pagaliau pradėsim normaliai gyventi.
Greta sukikeno ir pasilenkė prie jo.
Prie stalo stovintis Darius išbalo. Staigiai atsisuko į Rasą.
— Kas čia per…
Ji nieko neatsakė. Mantas perjungė įrašą.
Dabar ekrane pasirodė jaunesnis Darius — liesas, suglamžytais marškiniais. Jis stovėjo prie garažų, kuriuos jam kadaise buvo davęs Antanas, rankoje laikydamas taurelę. Vestuvių diena: tolumoje matėsi palapinė, girdėjosi muzika. Šalia stovėjo du jo bičiuliai.
— Nemylėjau aš jos, nė kiek, — kalbėjo Darius, užversdamas taurelę. — Bet uošvis turi ryšių savivaldybėje ir žemės. Dešimt metų pakentėsiu, atsistosiu ant kojų, o tada susirasiu normalią moterį. Ne tą vaistininkę.
Draugai pratrūko kvatoti. Darius vėl prisipylė.
Antanas pamažu pakilo nuo kėdės. Veidas papilkėjęs, lūpos kietai suspaustos. Jis ilgai žiūrėjo į ekraną, paskui — į žentą.
— Dariau, — tyliai ištarė. — Tu rimtai taip kalbėjai?
Darius sutriko, mėgino kažką pasakyti, bet Mantas jau paleido kitą failą. Ekrane vienas po kito pasirodė dokumentai: paskolų sutartys, sąskaitų išrašai, pavedimai. Viskas stambiu planu, aiškiai ir be jokių nutylėjimų — kaip Darius ėmė paskolas Rasos įmonės vardu, kaip pervedinėjo pinigus į Gretos sąskaitas, kaip ruošėsi palikti žmoną su skolomis.
Tada Rasa pirmą kartą prabilo apie kopijas, kurios jau buvo perduotos mokesčių inspekcijai.