Ji ištarė tai ramiai, bet pakankamai aiškiai, kad išgirstų kiekvienas salėje buvęs žmogus.
— Ir advokatas turi tas kopijas. Garažai, žemė, visa autobusų bazė — viskas registruota mano vardu. Tu, Dariau, buvai tik valdytojas. Nuo šiandien juo nebebūsi. Paskolos lieka tau. Skolos — taip pat tavo. O verslas pasiliks šeimoje. Mano šeimoje.
Rasa pakilo nuo vietos ir žengė arčiau. Darius nevalingai traukėsi atgal.
— Manai, aš nieko nemačiau? — jos balsas buvo žemas, bet kiekvienas žodis smigo tarsi smūgis. — Pusę metų stebėjau, kaip rezgi savo planus. Kaip, man dirbant, vedžioji tą mergiotę į mano namus. Kaip su ja skaičiuoji, kiek esu verta. Visą tą laiką tylėjau ir rinkau įrodymus. Nes žinojau, kad pasirinksi būtent šią dieną. Jubiliejų. Kad pažemintum mane prie visų. Kad parodytum, koks esi galingas.
Darius pravėrė lūpas, tačiau iš gerklės neišsprūdo nė garsas.
— O dabar dink, — tarė Rasa. — Iš šitos salės. Iš mano gyvenimo. Ir Gretai gali perduoti: autobusų bazėje jai darbo nebebus.
Darius metėsi durų link, bet kelią jam pastojo Antanas. Be žodžių. Tiesiog atsistojo priešais ir pažvelgė taip, kad papildomų paaiškinimų nebereikėjo. Darius suspaudė kumščius, paskui nuleido akis ir staigiai patraukė prie išėjimo. Jam už nugaros nuaidėjo švilpimas. Kažkas sušuko: „Gėda!“ Durys trinktelėjo taip, kad sudrebėjo staktos.
Salė pamažu atgijo. Iš pradžių žmonės šnabždėjosi, paskui balsai ėmė kilti garsiau. Vienas priėjo prie Rasos ir stipriai suspaudė jai delną. Moterys apsupo ją ratu, visos kalbėjo vienu metu. Rasa girdėjo tik nuotrupas. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į ant stalo gulintį žiedą. Mažą, apsitrynusį. Penkiolika metų ant piršto — ir paaiškėjo, kad jis nereiškė beveik nieko.
Prie jos priėjo Antanas ir apkabino per pečius.
— Atleisk, dukra, — prikimusiu balsu pasakė jis. — Aš pats jį į tavo gyvenimą atvedžiau.
— Tu norėjai man gero, tėti, — tyliai atsakė Rasa. — Ne tavo kaltė, kad jis pasirodė esąs toks.
— Vis tiek atleisk.
Rasa prisiglaudė prie tėvo. Tik tada pajuto, kokia išsekusi yra. Visą vakarą žandikauliai buvo įtempti, pečiai sustingę, kūnas laikėsi vien iš valios. Tačiau ašarų nebuvo. Tik tuštuma. Ir keistas, beveik nepaaiškinamas palengvėjimas.
— Parvešiu tave namo, — pasiūlė Antanas.
— Ne, — Rasa papurtė galvą. — Aš pasiliksiu. Tegul visi mato, kad esu čia. Kad nepabėgau ir nesislapstau.
Tėvas linktelėjo ir dar kartą suspaudė jos ranką.
Svečiai ėmė skirstytis. Vieni stabtelėdavo prie Rasos, sakydavo padrąsinančius žodžius, kiti tik tyliai linktelėdavo. Ji šypsojosi, dėkojo, nors viduje viskas buvo lyg nutolę. Kai salė beveik ištuštėjo, prie jos priėjo Janina, vieno iš Dariaus verslo partnerių žmona.
— Rasa, ar galiu tavęs kai ko paklausti? — prabilo ji nedrąsiai.
— Žinoma.
— Tu juk seniai žinojai. Ir apie Gretą, ir apie paskolas. Kodėl neišėjai anksčiau?
Rasa pakėlė akis. Janina žiūrėjo į ją įtemptai, su smalsumu, bet tame žvilgsnyje buvo dar kažkas. Atrodė, kad atsakymo jai reikia ne vien dėl savęs.
— Jei būčiau išėjusi anksčiau, jis būtų likęs ir su pinigais, ir su geru vardu, — ramiai paaiškino Rasa. — O man būtų tekusios tuščios rankos ir kalbos, kad pati kalta. Laukiau akimirkos, kai jis pats viską parodys. Viešai. Kad niekam nebeliktų abejonių, kas yra kas.
Janina lėtai linktelėjo. Kurį laiką tylėjo.
— Protingai padarei, — galiausiai pasakė ji. — Aš savąjį jau penkiolika metų kenčiu. Ir vis bijau išeiti.
Rasa įdėmiai į ją pažvelgė.
— O įrodymus renkate?
Janina kreivai šyptelėjo.
— Nuo dabar pradėsiu.
Ji paspaudė Rasai ranką ir išėjo. Rasa vėl pažvelgė į žiedą. Tada paėmė jį nuo stalo, nuėjo prie lango ir pravėrė orlaidę. Šaltas oras smogė į veidą. Rasa pakėlė ranką.