Kartais draugės vis pakviesdavo ją kur nors išeiti — į kavinę, pasivaikščioti, pabūti tarp žmonių. Tačiau Rasa dažniausiai mandagiai atsisakydavo. Ne todėl, kad nenorėjo jų matyti. Tiesiog dabar jai labiausiai reikėjo ramybės. Tokios tylos, kurioje galima išgirsti save. Reikėjo laiko, kad iš naujo suprastų, kas ji yra, kai šalia nebėra žmogaus, metų metus mėginusio ją sumenkinti.
Vieną vakarą, grįždama iš vaistinės, ji pasuko įprastu keliu ir atsidūrė prie transporto bazės. Prie vartų Rasa nejučia sustojo. Ten, prie įėjimo, stovėjo naujasis vadovas — Vytautas, senas jos tėvo pažįstamas. Jis kalbėjosi su vairuotojais, kažką aiškino, rodė į dokumentus, paskui pakėlė akis ir pamatė ją.
Vytautas mostelėjo ranka.
Rasa tyliai linktelėjo atsakydama.
Ji kelias akimirkas žiūrėjo į kiemą, į žmones, į judančius automobilius, į kasdienį darbą, kuris nesustojo. Viskas veikė. Be Dariaus. Ir, kaip atrodė, net geriau. Ramiau. Švariau. Be įtampos, be slaptų susitarimų, be to nematomo nerimo, kuris anksčiau tvyrojo ore.
Rasa nuėjo toliau. Žingsniavo lėtai, neskubėdama, ir staiga pati pajuto, kad šypsosi. Ne iš mandagumo. Ne kam nors. Tiesiog taip. Be jokios aiškios priežasties. Pirmą kartą po daugelio metų.
Parėjusi namo ji užplikė arbatos, atsisėdo prie lango ir kurį laiką tiesiog stebėjo gatvę. Paskui paėmė telefoną, atrakino ekraną ir atsidarė žinutes. Tarp jų buvo keli laiškai nuo Janinos — tos pačios moters, kuri buvo priėjusi prie jos per jubiliejų.
Rasa atidarė paskutinę žinutę.
„Rasa, noriu jums padėkoti. Pradėjau rinkti įrodymus. Advokatą jau susiradau. Netrukus pateiksiu prašymą dėl skyrybų. Jūs man parodėte, kad nebūtina visko kęsti.“
Ji perskaitė tuos žodžius vieną kartą. Paskui dar kartą. Ilgai žiūrėjo į ekraną, tarsi tarp eilučių būtų slypėjęs kažkas didesnio nei paprastas padėkos sakinys. Galbūt tai ir buvo didžiausia pergalė — ne tik išsilaisvinti pačiai, bet ir netyčia suteikti drąsos kitai moteriai.
Galiausiai Rasa parašė trumpai:
„Laikykitės. Jums pavyks.“
Ji padėjo telefoną ant stalo ir vėl atsigręžė į langą. Dangus pamažu tamsėjo, gatvėje viena po kitos įsižiebė šviesos. Miestas grimzdo į vakarą, tačiau jai tas vakaras nebeatrodė slogus.
Kažkur ten buvo Darius — su skolomis, be verslo, be Gretos, be tos galios, kuria taip ilgai mėgavosi. O čia buvo ji. Rasa. Laisva. Su darbu, kurį galėjo tvarkyti atvirai. Su tėvu, kuris buvo šalia. Su namais, kuriuose nebereikėjo bijoti svetimo žingsnio ar šalto žvilgsnio.
Ji pakėlė puodelį ir gurkštelėjo arbatos. Gėrimas buvo karštas, net deginantis, bet Rasa nesusiraukė. Tik laikė puodelį abiem rankomis, jausdama šilumą delnuose, ir galvojo apie tai, kad priešakyje dar tiek daug dienų. Tiek daug rytų, vakarų, sprendimų, kelių.
Ir visas tas laikas dabar priklausė jai.
Be melo. Be pažeminimo. Be žmogaus, kuris kadaise laikė ją nemalonia, nereikalinga, nepakankama.
Liko tik ji pati.
Ir to pagaliau buvo gana.