ir paleido žiedą į juodą nakties tuštumą.
Mantas, tuo metu dėliojęs techniką į dėžes, atsigręžė.
— Teta Rasa, ką tu darai?
— Vaduojuosi, — ramiai tarė ji.
Po trijų dienų Darius pamėgino sugrįžti į autotransporto bazę. Prie vartų jį sustabdė apsaugininkas. Darius stovėjo, šaukė, mosavo rankomis, reikalavo būti įleistas. Kaip tik tuo metu Rasa atvažiavo kartu su tėvu — vežė naujajam vadovui dokumentus.
Pamatęs jos automobilį, Darius puolė artyn.
— Rasa, tu negali taip elgtis! — rėkė jis. — Tai mano verslas! Aš jį pastačiau ant kojų!
Rasa nuleido langą.
— Už mano pinigus ir per mano tėvo ryšius, — lygiu balsu atsakė ji. — Tu tik vadovavai. O dabar nebevadovauji. Eik pas Gretą. Tegul ji tave kelia.
— Ji dingo! — springdamas iškošė Darius. — Vos sužinojo apie skolas, iškart prapuolė!
Rasos lūpose šmėstelėjo šypsena.
— Na štai. Vadinasi, ir jai tu buvai atgrasus. Tik ji pasirodė gudresnė — susiprato anksčiau.
Darius sustingo. Jo veidas persikreipė. Jis žengė žingsnį į priekį, tačiau iš automobilio išlipo Antanas — lėtai, sunkiai, tarsi kiekvienas judesys reikalautų jėgų. Atsistojo šalia dukters.
— Eik, Dariau, — pavargusiu balsu pasakė jis. — Kol dar gražiuoju.
Darius dar kelias akimirkas stovėjo nejudėdamas. Paskui staiga nusisuko ir nuėjo šalin — susikūprinęs, tarsi per tas minutes būtų pasenęs.
Rasa žiūrėjo jam į nugarą. Nebuvo nei gailesčio, nei pykčio. Tik tuščia vieta ten, kur penkiolika metų gyveno skausmas.
Tą vakarą ji sėdėjo virtuvėje su tėvu. Antanas pylėsi arbatą, o Rasa tyliai žvelgė pro langą. Už stiklo pamažu tirštėjo vakaro tamsa.
— Kaip tu? — paklausė jis.
— Gerai, — atsakė ji.
Po trumpos pauzės pridūrė:
— Tik keista. Penkiolika metų maniau, kad manyje kažkas ne taip. Kad esu nepakankamai graži, nepakankamai įdomi. Kad pati kalta, jog jis man šaltas. O paaiškėjo, kad priežastis visai ne manyje. Jis tiesiog niekada manęs nemylėjo. Nuo pat pradžių.
Antanas kurį laiką tylėjo. Paskui sunkiai atsiduso.
— Žinai, kas baisiausia? Aš irgi dėl to kaltas. Pats jį tau piršau. Galvojau — geras vaikinas, darbštus, prasimuš. O jis, pasirodo, jau tada viską buvo suskaičiavęs.
— Tėti, gana, — Rasa uždėjo savo delną ant jo rankos. — Tu norėjai man gero. Jis norėjo pinigų. Tai ne tas pats.
Tėvas linktelėjo, bet akyse liūdesys neišnyko.
— O ką dabar darysi?
Rasa kilstelėjo pečius.
— Dirbsiu. Gyvensiu. Turiu vaistinę, turiu tave, turiu reikalų. Tiek metų atidaviau žmogui, kuris mane niekino. Gal jau laikas pagyventi ir sau.
— Už vyro daugiau neisi?
Ji tyliai nusijuokė.
— Nežinau. Dabar net galvoti apie tai nenoriu. Noriu tik ramybės. Ir kad niekas daugiau man nesakytų, jog esu šlykšti.
Jie abu nutilo. Už lango viena po kitos užsidegė retos gatvės šviesos. Antanas išgėrė arbatą, pakilo nuo stalo.
— Na, dukra, man jau metas namo. Jei kas — skambink. Bet kuriuo paros metu.
— Ačiū, tėti.
Kai jis išėjo, Rasa liko viena. Atsisėdo prie stalo, nuleido galvą ant rankų. Ir tik dabar, tuščios virtuvės tyloje, leido sau pravirkti. Ne iš skausmo. Ne iš nuoskaudos. Iš palengvėjimo. Nes nebereikėjo apsimesti, kad viskas gerai. Nebereikėjo kęsti šaltų prisilietimų ir tuščių žodžių. Nebereikėjo tikėti, kad dėl visko kalta ji pati.
Praėjo mėnuo. Darius mėgino ginčyti dokumentus, tačiau Rasos advokatas greitai pastatė jį į vietą. Visi popieriai buvo tvarkingi, visos jo schemos — ištrauktos į dienos šviesą. Partneriai vienas po kito nuo jo nusisuko. Greta taip ir nepasirodė.
Rasa pamažu grįžo į įprastą ritmą — darbas, namai, tėvas.