— Po savaitės čia atvažiuos mano sesuo su vyru, taip pat sūnėnai su savo šeimomis. Visiems jau pasakiau, kad namas prie jūros nuo šiol yra mūsų giminės poilsio vieta, — ramiai pareiškė anyta, dėliodama savo daiktus į šeimininkų miegamojo spintą.
Rasa sustingo, laikydama puodelį rankose. Rytinė kava akimirksniu apkarso.
— Atsiprašau… ką reiškia „atvažiuos“?
— Aštuoni žmonės. Nesijaudink, kaip nors susispausime. Vaikams juk reikia jūrinio oro.
Rasa žiūrėjo į moterį, kuri dar prieš metus šį namą vadino lūšna ir pašaipiai juokėsi iš jos pastangų išsaugoti palikimą. Dabar anyta su šeimininkės užtikrintumu perkabinėjo sukneles, lyg būtų įsikūrusi savo pačios bute. Ant lovos jau gulėjo jos kosmetinės, ant spintelės stovėjo rėmelis su anūkų nuotrauka. Pro naujus langus, už kuriuos Rasa buvo atidavusi paskutines santaupas, liejosi saulė. Ore tvyrojo jūros druska ir rožių kvapas — tas rožes ji pavasarį pati pasodino prie namo.
Nedidelis senas namelis pajūryje kadaise priklausė Rasos močiutei. Po jos mirties į palikimą netikėtai ėmė reikšti teises tolimi giminaičiai, kurių šeima nematė daugybę metų.
— Jie net į laidotuves neatvažiavo, — tuomet piktinosi Rasa, kalbėdama su vyru. — O dabar staiga prisiminė, kad mes visi giminės!
— Gal vis dėlto verta nusileisti? — atsargiai svarstė Tomas. — Kiek nervų tau tai kainuos…
Bylinėjimasis tęsėsi beveik dvejus metus. Rasa rinko pažymas, važinėjo į posėdžius, mokėjo teisininkams ir nuolat klausėsi kandžių pastabų.
Labiausiai stengėsi anyta.
— Mesk tu tą pašiūrę iš galvos. Ji pati netrukus subyrės, — sakydavo ji per sekmadienio pietus.
— Tai mano močiutės atminimas, — bandydavo paaiškinti Rasa.
— Atminimą galima laikyti ir nuotraukų albume. Geriau būtumėte didesnį butą nusipirkę.
— Mama, mes patys taip nusprendėme, — mėgindavo užstoti žmoną Tomas, nors jo balsas neskambėdavo itin tvirtai.
— Tik pinigus advokatams mėtote. Kiek jau išleidote? Penkis šimtus eurų? Tūkstantį?
Net kai kurie vyro giminaičiai Rasą laikė užsispyrusia ir godžia. Per šeimos susibūrimus vis pasigirsdavo pašaipų apie „vaiduoklių namelį“ ir „pilis iš smėlio“.
Tačiau teismą ji vis tiek laimėjo.
Kai visi dokumentai pagaliau buvo sutvarkyti, Rasa su Tomu nuvažiavo apžiūrėti paveldėto namo. Pastatas buvo apleistas, bet tvirtas. Pro langus matėsi jūra.