Kieme stiebėsi senos pušys, jų sakai kvepėjo vasara ir druskingu vėju.
— Žinai, čia visai gražu, — galiausiai pripažino Tomas, lėtai apeidamas sklypą.
Tą dieną jie abu nusprendė: namo neparduos. Tegul jis lieka jiems.
Visus kitus metus šeima gyveno remontu. Tomas keitė stogą, tvarkė langus, stiprino tai, kas per laiką buvo nusidėvėję. Rasa rūpinosi sodu, kambariais, spalvomis, užuolaidomis ir kiekviena smulkmena, kuri galėjo šaltą, apleistą pastatą paversti jaukia vieta.
Pamažu senasis namas atgijo. Jis nebeatrodė kaip našta ar keistas palikimas. Tai tapo jų ramybės kampeliu prie jūros.
Pirmą kartą po ilgo laiko Rasa jautėsi išties laiminga.
Vasarą ji įkėlė kelias nuotraukas į socialinius tinklus.
Balta veranda, o joje — pinti krėslai.
Tarp pušų pakabintas hamakas, kuriame vakarais buvo taip gera skaityti.
Prie vartelių žydinčios rožės, susodintos tarsi nedidelė įvairių veislių alėja.
Ir saulėlydis virš jūros, nufotografuotas tiesiai iš jų pačių terasos.
Po įrašais netrukus pasipylė susižavėjimo kupini komentarai. Draugės klausinėjo, kokiame viešbutyje ji apsistojusi, bendradarbiai negalėjo patikėti, kad visa tai — ne nuomota vila, o Rasos namas.
Po kelių dienų netikėtai paskambino uošvė.
Jos balsas šįkart skambėjo neįprastai švelniai, beveik saldžiai.
— Rasute, mačiau tavo nuotraukas. Koks nuostabus namelis išėjo!
— Ačiū, — atsargiai atsakė Rasa.
— Visai neatpažinti! Lyg iš kokio interjero žurnalo. Reikės kada atvažiuoti, savo akimis pažiūrėti į tą jūsų stebuklą.
— Taip, kada nors, žinoma…
— Jūra arti?
— Penkios minutės pėsčiomis.
— Puiku! Na, bučiuoju. Perduok linkėjimų Tomukui!
Padėjusi ragelį Rasa iškart pajuto nerimą. Per trejus santuokos metus ji jau buvo išmokusi atskirti uošvės balso atspalvius. Tas staigus pokytis — nuo paniekos iki susižavėjimo — atrodė pernelyg įtartinas.
Po savaitės nuojauta pasitvirtino.
Uošvė išdygo ant slenksčio su dviem milžiniškais lagaminais. Taksi nuvažiavo nė nepalaukęs, kol šeimininkė atidarys duris. Rasa stovėjo su prijuoste, rankoje laikydama plakimo šluotelę — ji kaip tik ruošė morengus.
— Mama? Jūs juk nepranešėte…
— Norėjau padaryti staigmeną! — uošvė pabučiavo ją į skruostą ir, nieko nelaukusi, įžengė vidun.
Į namą ji įėjo taip, lyg čia būtų gyvenusi nuo seno. Ramiai nusiavė batelius, rankinę padėjo ant konsolės prieškambaryje.
Paskui apžiūrėjo kambarius, pirštais palietė užuolaidas, paspaudė sofų pagalves, tarsi tikrintų jų minkštumą.
Remontą pagyrė žinovės tonu.
— Tapetus gerus išsirinkote. Ir vonios plytelės labai vykusios.
O tada, visiškai ramiai, pareiškė:
— Nusprendžiau čia praleisti visą vasarą. Jūros oras mano amžiuje labai naudingas.