Vakaras kvepėjo nuvytusiais bijūnais ir pašildyta vakariene. Namo grįžau lygiai septintą, nors pati sau buvau prisiekusi dar pasėdėti darbe, kol užversiu visus reikalus. Tačiau diena buvo ne šiaip sau — dešimt metų nuo tos akimirkos, kai vienas kitam ištarėme „taip“. Dešimtmetis, per kurį aš virtau universaliu mechanizmu su savaiminio apsivalymo funkcija, o Mantas — amžinu savęs ieškotoju, laikinai neužsiimančiu niekuo konkrečiu.
Baltų rožių puokštė kuteno man alkūnę. Jas nusipirkau pati, tame pačiame kioskelyje prie troleibusų stotelės, kur kažkada, drebėdama nuo šalčio ir laimės, per išpardavimą rinkau jam pirmuosius kaklaraiščius. Dabar kaklaraiščiai jau seniai buvo nereikalingi — Mantas pastaruoju metu nepripažino jokios aprangos, išskyrus namines treningines kelnes ir marškinėlius su iškilmingais užrašais, tokiais kaip „Gimęs vadovauti“.
Prieškambaryje degė šviesa, bet tyla atrodė įtartina. Nesigirdėjo televizoriaus, paprastai baubiančio vakarinėmis sporto transliacijomis, virtuvėje nečirškėjo keptuvė. Pastaruoju metu būtent jis ten atlikdavo maisto gaminimo ritualus, nes aš parsivilkdavau per vėlai ir per daug išsunkta, kad dar sugebėčiau vaidinti jaukių namų sergėtoją.
Mantas sėdėjo prie svetainės stalo. Priešais jį stovėjo butelis vyno, kurį buvome parsivežę iš paskutinės bendros išvykos į Nidą, dvi taurės ir plonas odinis aplankas. Vakarienei namuose jis atrodė pernelyg oficialus. Ir pernelyg grėsmingas.
Jis vilkėjo marškinius. Štai tada manyje kažkas trumpai dzingtelėjo ir nutrūko. Mantas apsivilko marškinius. Tuos pačius, kuriuos prieš trejus metus nupirkau jam pokalbiui didelėje IT bendrovėje. Tą pokalbį jis triukšmingai sužlugdė, dėl visko apkaltinęs personalo atrankos specialistę, esą turėjusią „neadekvačius lūkesčius“, o marškiniai taip ir liko kaboti spintoje kaip nebylus priekaištas.
— Sėskis, Rūta, — tarė jis balsu, kuris skambėjo svetimai ir surepetuotai, lyg provincijos teatro aktorius netikėtai būtų gavęs pagrindinį vaidmenį. — Mums reikia rimtai pasikalbėti.
Puokštę be žodžių padėjau ant stalo krašto. Rožės sugriuvo negražiai, netvarkingai, keli žiedlapiai iškart pabiro ant lakuoto paviršiaus.
— Klausau.
Jis pastūmė aplanką į stalo vidurį. Judesys buvo savininkiškas — dosnus ir kartu triuškinantis.
— Aš viską apsvarsčiau. Skirsiuosi.
Pasaulis nesprogo. Niekas nesugriuvo. Tik aplink staiga pasidarė tarsi tyliau, lyg kažkas būtų iki nulio nusukęs tikrovės garsą. Pajutau, kaip kraujas lėtai atsitraukia nuo skruostų, palikdamas veidą sustingusį it kaukę.
— Dėl ko? — paklausiau ir net pati nustebau, kad balsas neišdavė nė menkiausio virptelėjimo.
Mantas sunkiai atsiduso ir pasitrynė tarpuakį — tai buvo jo firminis didžiojo kankinio gestas, paprastai lydėdavęs pasakojimus apie tai, kaip pasaulis vėl neįvertino jo talentų.
— Dėl tavęs, Rūta. Tu mane sutraiškei. Tavo sėkmė, tavo nuolatinis užimtumas, tavo pinigai. Tu nustojai mane gerbti. Tu nebežiūrėjai į mane kaip į vyrą. Šiuose namuose aš esu tuščia vieta, kažkokia funkcija. Aš daugiau taip negaliu.
Klausiau jo ir stebėjau veidą, bandydama pro šią naują įžeisto karaliaus kaukę įžvelgti bent ką nors pažįstama. Nieko. Prieš mane sėdėjo visiškai svetimas žmogus, kuris kažkodėl gyveno mano bute, valgė mano maistą ir miegojo mano lovoje.
— Parengiau susitarimo projektą, — tęsė jis, atversdamas aplanką. — Gal apsieikime be isterijų ir advokatų. Žmogiškai. Tu juk protinga, viską supranti.
Jis ištiesė man popieriaus lapą. Akimis perbėgau pirmąsias eilutes, ir viduje išsiliejo šaltas, ledinis tuštumos sluoksnis.
Butas, kurį prieš trejus metus įsigijau su paskola, kai dar vienas jo startuolis subliuško kaip muilo burbulas, turėjo visiškai pereiti jam. O būsto paskolos įsipareigojimai likti man, nes kredito sutartis buvo sudaryta mano vardu.
Toliau — mėnesinė „neturtinės žalos kompensacija“, tris kartus viršijanti minimalų vartojimo poreikių dydį, kurią privalėčiau jam mokėti iki tol, kol jis dar kartą sudarys santuoką.
Atskiras punktas — finansinė parama Onai, jo motinai, „tokio dydžio, kuris atitiktų esamas išlaidas įprastam gyvenimo lygiui palaikyti“.
Pakėliau akis nuo lapo.
— Mantai, tu rimtai?
Jis linktelėjo, ir jo akyse šmėstelėjo kažkas panašaus į azartą. Medžiotojas, įspraudęs grobį į kampą ir jau mintyse dalijantis laimikį.
— Tu juk stipri, Rūta. Visada tokia buvai. O mes — paprasti žmonės. Tu tiesiog privalai mūsų nepalikti. Nejaugi nesugebėsi pasirūpinti mylima anyta? Ji juk su tavimi elgėsi kaip su dukra.
Paskutinė frazė nuskambėjo taip groteskiškai, kad vos nesusijuokiau balsu.
— Kaip su dukra? Ta, kuri, kaip tu sakai, turi jus „išlaikyti“?
— Nesikabinėk prie žodžių. Puikiai supranti, apie ką kalbu. Mes su mama pripratome prie tam tikro gyvenimo lygio. Dabar mus palikti būtų tiesiog niekšybė.
Lėtai atstūmiau kėdę, atsistojau ir priėjau prie lango. Stikle atsispindėjo trisdešimt ketverių metų moteris su tamsiais ratilais po akimis ir nepriekaištinga šukuosena, kurią ryte buvo pasidariusi automatiškai, galvodama apie terminus ir susitikimus, o ne apie tai, kad vakare vyras jai pasiūlys po skyrybų savanoriškai tapti melžiama karve.
— O jeigu atsisakysiu?
Mantas susiraukė.
— Tada bus teismas. Ilgas ir purvinas. Tu juk supranti, kad ir aš galiu pasisamdyti advokatą. Turiu įrodymų, kad savo abejingumu įvarei mane į depresiją. Mama patvirtins. Kaimynai paliudys, kad tavęs beveik niekada nebūna namuose. Santuoka yra partnerystė, Rūta, o savo partnerės pareigų tu neatlikai.
Atsisukau į jį. Smilkiniuose tvinksėjo, bet nugarą laikiau tiesią.
— O tavo partnerio pareigos? — tyliai paklausiau. — Tu jas vykdei per pastaruosius penkerius metus?
Jis trūktelėjo petimi ir nusuko akis.
— Aš ieškojau savęs. Kūrybinė krizė — ne juokas. Pabandytum pagyventi su žmogumi, kuris vietoj palaikymo tik reikalauja: „kada susirasi darbą, kada pradėsi uždirbti“. Aš ne tavo projektas, Rūta. Aš tavo vyras.
Paėmiau nuo stalo taurę ir ramiai trenkiau ją į grindis. Stiklo žvangėjimas perpjovė tylą. Mantas krūptelėjo ir atšlijo.
— Ką tu čia darai?!
Nieko neatsakiusi išėjau iš kambario, sandariai uždariau miegamojo duris ir atsisėdau ant lovos krašto. Ausyse ūžė, širdis daužėsi kažkur gerklėje. Tačiau pačiame to triukšmo dugne, po šoko ir skausmo sluoksniu, pamažu ėmė busti kitas garsas. Šaltas, apskaičiuojantis, piktas.
Susirišau plaukus į uodegą, atsidariau nešiojamąjį kompiuterį ir prisijungiau prie mūsų bendros debesijos paskyros. Ten, aplanke „Šeima“, Mantas laikė savo „genialių“ verslo planų skenuotas kopijas ir laimingų akimirkų nuotraukas. Aš saugojau ką kita — finansines ataskaitas, sąskaitų išrašus, paskolų sutartis. Sukūriau naują slaptažodžiu apsaugotą aplanką ir metodiškai pradėjau į jį kopijuoti kiekvieną failą iki paskutinio.
Už sienos girdėjosi, kaip Mantas su kažkuo kalba telefonu. Jo balsas buvo pakilus, beveik džiugus. Priglaudžiau ausį prie šaltos sienos ir išgirdau sakinio nuotrupą:
— Nesijaudink, mama, ji pas mus bus kaip šilkinė. Prispausiu ją. Kas šituose namuose uždirba, tas tegul ir moka. Aš savąją dalį nusipelniau.
Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Vadinasi, „mama“. Vadinasi, jie tai aptarinėja kartu. Vadinasi, mano santuoka virto šeimyniniu turto nusavinimo projektu, o aš apie tai sužinau paskutinė.
Gerai, Mantai. Gerai, Ona. Jūs paskelbėte karą. Tik dar nesuprantate, su kuo susidėjote.
Ryte pabudau su sunkia kaip švinas galva, bet su visiškai aiškiu pirmuoju žingsniu. Man reikėjo advokato. Ne šiaip teisininko, o ryklio, kuris bet kokį argumentą suplėšytų į skutelius ir, prireikus, nesibodėtų kietesnių metodų. Mano studijų laikų draugė Eglė Petrauskienė dirbo būtent tokioje kategorijoje. Nebuvome mačiusios viena kitos gal porą metų, bet mūsų ryšiui niekada nereikėjo kasdienio laistymo — jis laikėsi ant kažko tvirtesnio nei buitiniai pašnekesiai.
Parašiau jai trumpą žinutę: „Reikia konsultacijos. Vyras nusprendė, kad skyrybos — puiki proga įforminti mane kaip viso gyvenimo vergę. Būsiu pas tave šiandien šeštą.“
Atsakymas atėjo po minutės: „Ateik. Atsinešk visus dokumentus. Ir konjako.“
Eglės biuras buvo įsikūręs aukštame pastate, iš kurio atsivėrė plati miesto panorama. Kai įėjau, ji kaip tik baiginėjo pokalbį telefonu, įnirtingai kramtydama saldainį.
— Rūta, — iškvėpė ji, pakildama nuo stalo ir apkabindama mane taip stipriai, kad net šonkauliai trakštelėjo. Jos žvilgsnis akimirksniu perbėgo per mano veidą, ir aš supratau: ji jau mato, kad atėjau ne šiaip pasiguosti.