— Atrodai taip, lyg visą savaitę nebūtum sudėjusi akių, o vietoj maisto būtum rijusi vien nuoskaudas.
— Maždaug taip ir yra, — prisipažinau, susmukdama į odinį krėslą priešais jos stalą. — Atleisk, kad įgriuvau nepranešusi, bet pas mane prasidėjo karas.
Ant stalo padėjau aplanką su dokumentais, įjungiau vakarykščio pokalbio su Mantu įrašą ir išklojau viską nuo pradžios iki galo. Eglė klausėsi netardama nė žodžio. Tik jos skruostų raumenys vis labiau įsitempdavo — kuo toliau pasakojau, tuo aiškiau mačiau, kaip ji pyksta.
Kai nutilau, Eglė atsilošė kėdėje ir kurį laiką tyrinėjo mane įdėmiu, aštriu žvilgsniu.
— Ką čia ir bepridursi, — galiausiai tarė ji. — Tavo vyras yra klinikinis kvailys.
— Tą jau ir pati supratau. Man rūpi kitas klausimas: kiek tas kvailys teisiškai pasiruošęs.
Eglė prunkštelėjo, pasuko į mane nešiojamąjį kompiuterį ir pirštu bakstelėjo į ekraną.
— Matai šitą registro išrašą? Tavo agentūra įforminta kaip uždaroji akcinė bendrovė. Vienintelė akcininkė — tokia Eglė Petrauskienė, tai yra aš. Tu įmonėje esi direktorė, gaunanti tūkstančio eurų atlyginimą. Atsimeni, kai prieš dvejus metus viską taip sudėliojome?
Linktelėjau. Tada į mano verslą bandė įlįsti vieno atleisto darbuotojo rankomis, ir Eglė pasiūlė apsauginę schemą su formalia akcininke. Man tai atrodė tik dar vienas popierinis saugiklis — dokumentas, skirtas mokesčiams, registrams ir ramiai galvai.
— Taigi, brangioji, — pratęsė Eglė, — kai tavo Mantas paduos skyryboms, jis mėgins reikalauti turto dalybų. Bet žiūrint iš įstatymo pusės, tau priklauso tik tavo dalis įstatiniame kapitale, kurios faktiškai nėra, ir tavo alga, kuri, pripažinkime, labai kukli. Visi įmonės aktyvai — pagal praėjusių metų ataskaitas maždaug aštuoni šimtai tūkstančių eurų — priklauso man. Atsiprašau, bet teisiškai tu beveik vargšė.
Krūtinėje lėtai pasklido keistas jausmas, kurio jau seniai nebuvau patyrusi. Palengvėjimas. Ir dar kažkas panašaus į juodą, kandžią ironiją.
— O butas?
— Butas įkeistas bankui tavo vardu. Tai santuokoje įgytas turtas su įsipareigojimu. Skiriantis dalijamas ne tik turtas, bet ir paskolos našta. Jei tavo brangusis užsimanys kvadratinių metrų, kartu gaus ir pusę skolos bankui. Kiek ten dar likę?
— Šimtas dvidešimt tūkstančių.
— Nuostabu. Tegul pasidžiaugia. Jam šviečia arba šešiasdešimt tūkstančių eurų skolos, arba visiškas atsisakymas nuo pretenzijų į butą. Kaip sakoma, pats renkasi meniu.
Eglė įpylė konjako į dvi stiklines ir vieną pastūmė man.
— Bet aš siūlau ne tik apsiginti, — tarė ji, žvilgsniu perverdama mane kiaurai. — Aš siūlau pamoką. Tokią, kad jie abu ją prisimintų iki gyvenimo galo. Ar esi pasirengusi suvaidinti moterį, kurią pribaigė finansinė griūtis?
Pakėliau stiklinę ir pažvelgiau į šviesą per gintarinį skystį.
— Pasakok.
Po valandos galvoje jau turėjau aiškų planą, o rankinėje gulėjo mažutė dėžutė su sage-kamera. Eglė ją ištraukė iš seifo, palydėdama istorija: „Dovana nuo vienos išradingos klientės, kuri dabar sėdi buvusio vyro verslo valdyboje.“ Įmontuotas mikrofonas gaudė garsą penkių metrų spinduliu, vaizdo kokybės pakako veido išraiškoms įžiūrėti, o iš išorės daiktas atrodė kaip brangi bižuterija. Kitaip tariant, idealus įrankis įrodymams rinkti.
Namo grįžau apie devintą vakaro ir pradėjau pirmąjį spektaklio veiksmą. Ant virtuvės stalo išdėliojau lapus, turėjusius atrodyti kaip teismo ieškiniai iš neegzistuojančių kreditorių, pranešimai apie sąskaitų blokavimą ir net VMI laiškas dėl neva planuojamo patikrinimo vietoje. Eglė visą šitą „dokumentų“ rinkinį suorganizavo per pusvalandį, pasitelkusi pažįstamą dizainerį, kuris jaunystėje, anot jos, buvo prigaminęs diplomų pusei valdininkų kurso.
Kai Mantas įžengė į virtuvę, aš sėdėjau prie stalo, abiem rankomis susiėmusi galvą, ir tyliai kūkčiojau.
— Kas nutiko? — paklausė jis, vos slėpdamas susierzinimą. Matyt, mano laidotuvių veidas gadino jam būsimos pergalės skonį.
— Viskas baigta, Mantai, — sušnibždėjau, braukdama per skruostus vandens lašus, kuriais iš anksto buvau sudrėkinusi blakstienas. — VMI užblokavo sąskaitas. Agentūrą tikrina po konkurentų skundo. Jei rytoj neįnešiu užstato, mane gali sulaikyti.
Jo antakiai susiraukė. Bet akyse sužibo ne užuojauta. Ten pasirodė kažkoks sausas, dalykiškas skaičiavimas.
— Koks dar užstatas? Kiek?
— Penkiasdešimt tūkstančių eurų. Asmeninėje sąskaitoje turiu tik dvidešimt. Visa kita įšaldyta.
Mantas atsisėdo priešais mane ir ilgai tylėjo. Paskui atsargiai, tarsi bandydamas, ar ledas laiko, paklausė:
— Gal gali parduoti papuošalus? Turi juk tą žiedą su smaragdu, kurį paveldėjai iš močiutės.
Lėtai pakėliau į jį akis. Pirmas patikrinimas buvo išlaikytas — tik ne mano naudai. Jis nepasiūlė padėti. Nebandė apkabinti, nuraminti, paklausti, kuo gali prisidėti. Jis iš karto ėmė skaičiuoti, ką dar galima nuo manęs nulupti, kol aš dar laikausi ant paviršiaus.
— Žiedas netikras, — pamelavau. — Originalą pardaviau prieš trejus metus, kai tau reikėjo pinigų tam tavo programėlės startui. Nejau neprisimeni?
Ar jis tada melavo, ar iš tiesų buvo pamiršęs, nežinau. Dabar tik susiraukė, lyg būčiau jam pateikusi nemalonų buhalterinį neatitikimą.
— Vadinasi, reikia sugalvoti ką nors kita. Tu juk protinga. Gal pasiskolink iš draugių?
— Aš neturiu draugių, kurios šiaip sau duotų tokią sumą.
Mantas pakilo ir nervingai perėjo per virtuvę.
— Gerai, tik nepanikuok anksčiau laiko. Pakalbėsiu su mama. Gal ji ką nors patars.
Vos susilaikiau karčiai nenusijuokusi. Žinoma, mama. Ona — pagrindinė jo didžiųjų planų strategė ir įkvėpėja.
Kitą dieną uošvė pasirodė be skambučio. Kaip visada, kai užuosdavo kraują. Senstelėjusi dama su nepriekaištingai sušukuotais plaukais, siuvinėta palaidine ir nuolatiniu sveikos mitybos receptų sąsiuviniu rankinėje. Tik šįkart iš rankinės kyšojo ne receptai, o kažkokios teisinės brošiūros kampas.
Aš jau buvau pasiruošusi vaidmeniui. Sagė-kamera buvo prisegta prie palaidinės apykaklės. Telefone įjungtas diktofonas tyliai įrašinėjo be pertraukos.
— Sveika, Rūta, — nuo slenksčio saldžiai ištarė uošvė. — Girdėjau, turi nemalonumų?
— Užeikite, Ona, — atsakiau, nutaisydama nuolankų veidą.
Ji nuėjo tiesiai į virtuvę, apsidairė taip, lyg tikrintų savo valdas, ir atsisėdo į mėgstamą vietą prie lango. Iš ten puikiai matėsi visas kambarys.
— Mantas man viską papasakojo, — pradėjo ji. — Ir apie skyrybas, ir apie tavo finansines bėdas. Tik tu nemanyk, aš nesidžiaugiu tavo nelaime. Atėjau padėti.
— Kokiu būdu?
Ona sudėjo rankas ant stalo, palinko į priekį ir veidui suteikė tokį išminties kupiną rimtumą, lyg tuoj ketintų skelbti amžinąją tiesą.
— Rūta, tu turi suprasti. Santuoka nėra tik įrašas dokumentuose. Tai pareigos. Tu prisiekei būti su Mantu ir džiaugsme, ir varge. Dabar vargas ištiko tave, bet ir jam džiaugsmo maža. Privalai atsižvelgti į jo padėtį.
— Atsižvelgti į jo padėtį? — ramiai perklausiau.
— Žinoma. Jis tiek metų kentė tavo darbą, tavo komandiruotes, tavo amžiną nebuvimą namie. Jis vyras, jam reikia žmonos, o ne verslo partnerės. Tu pati sugriovei šeimą, o dabar nori tiesiog išeiti? Taip nebūna.
Aš tylėjau. Leidau jai įsibėgėti.
— Mantas reikalauja skyrybų, nes pavargo. Bet aš savo sūnų pažįstu — jis greitai atleidžia. Jei dabar prisiimsi visus įsipareigojimus, kuriuos jis surašė susitarime, aš galėsiu su juo pasikalbėti. Galbūt jis dar persigalvos. Juk tu nori išsaugoti šeimą?
— O jeigu nenoriu?
Akimirką ji sutriko, tačiau tuoj pat susitvardė.
— Tada esi paprasčiausia savanaudė, kuri pasinaudojo mano sūnumi, o dabar išmeta jį kaip nereikalingą daiktą. Bet kuriuo atveju tu jam skolinga. Už moralinę žalą, už pažeminimo metus, už tai, kad dėl tavęs jis taip ir negalėjo tapti tuo, kuo turėjo tapti.
Jutau, kaip viduje kyla įniršis, bet priverčiau save kvėpuoti lygiai.
— Ona, pasakykite atvirai. Juk tai jūs sugalvojote paduoti skyryboms, kad mane išgąsdintumėte ir priverstumėte pasirašyti tas vergiškas sąlygas?
Ji nė kiek nesumišo. Net nemirktelėjo.
— Aš rūpinuosi savo sūnumi. O tu, jei būtum normali moteris, suprastum, kad tavo užduotis — įkvėpti vyrą, o ne žeminti jį savo pinigine.
Žiūrėjau į ją ir prisiminiau visus kartus, kai ji skambindavo prašydama tai naujos skalbyklės, tai kelialapio į sanatoriją, tai apmokėti masažų kursą. Ir kiekvieną sykį tai būdavo pateikiama kaip savaime suprantamas dalykas — tarsi natūralus mokestis už tai, kad man buvo „leista įeiti į jų šeimą“.
— Aš jus išgirdau, — pasakiau kuo ramiausiai. — Man reikia pagalvoti.
Kai uošvė išėjo, išjungiau diktofoną ir išsiunčiau failą Eglei. Po minutės atėjo žinutė: „Čia bomba. Tęsk ta pačia dvasia. Mes juos prispausime.“