Tą vakarą ilgai sėdėjau tamsiame miegamajame ir žiūrėjau į lubas. Atmintis, lyg tyčia, ėmė sukti juostą atgal — į laiką, kai dar nuoširdžiai tikėjau, jog mes su Mantu esame viena pusė, viena komanda, vieni prieš pasaulį.
Prieš penkerius metus Mantas išėjo iš darbo su didžiuliu triukšmu. Tuo metu jis dirbo vadybininku įmonėje, montuojančioje langus, ir buvo šventai įsitikinęs, kad jo strateginis genijus ten tiesiog dusinamas. Pagal jo versiją, direktorius išsigando konkurencijos ir specialiai atsikratė talentingo darbuotojo. Kaip buvo iš tikrųjų, taip ir nebesužinosiu. Bet nuo tos dienos mūsų namuose prasidėjo ilgas ir varginantis „tikrojo pašaukimo paieškų“ laikotarpis.
Aš tuomet dirbau reklamos agentūroje jaunesniąja vadybininke ir, kad kaip nors išsilaikytume, griebdavau visus laisvai samdomus užsakymus, kokie tik pasitaikydavo. Gyvenome nuomojamame vieno kambario bute. Kiekvieną vakarą grįždavau namo su nešiojamuoju kompiuteriu po pažastimi, nes dar reikėdavo užbaigti projektus. O Mantas manęs laukdavo su įsižeidusiu veidu ir nebyliu, bet labai aiškiu reikalavimu: vakarienė turi būti ant stalo.
— Tu su manimi visai nebebūni, — priekaištaudavo jis. — Tau darbas svarbesnis už mūsų santuoką.
Bandydavau jam aiškinti, kad jeigu nedirbsiu, neturėsime iš ko mokėti už butą. Tačiau Mantas tik numodavo ranka. Jis visada turėjo paruoštą teoriją apie neteisingai sutvarkytą pasaulį, apie tai, kad tikri talentai neturi kapstytis dėl išgyvenimo, o privalo būti palaikomi. Ir aš, kaip mylinti žmona, jo supratimu, turėjau tapti būtent tuo palaikymu.
Prieš trejus metus įkūriau savo verslą — tinklaraštininkų ir nuomonės formuotojų reklamos agentūrą. Pirmą pusmetį dirbau po aštuoniolika valandų per parą. Miegodavau kada papuola, valgymą prisimindavau tik tada, kai pradėdavo svaigti galva. Mantas pykdavo. Sakydavo, kad aš „apsėsta pinigų“, kad anksčiau buvau kitokia — lengva, linksma, švelni, mylinti. Jis nematė arba nenorėjo matyti, kad ta „lengva ir linksma“ moteris dingo tą akimirką, kai ant mano pečių nugulė visi mokesčiai, paskolos ir nuolatinė grėsmė vieną dieną atsidurti gatvėje.
Vis dėlto skaudžiausias prisiminimas buvo viena diena, kai grįžau namo anksčiau nei įprastai ir netyčia išgirdau jo pokalbį telefonu su motina.
— Mama, rimtai, nesuk galvos. Ji aria kaip užsukta. Man išvis nereikia įsitempti — ji pati viską tempia. Pamatytum jos veidą, kai pasakau, kad turiu dar vieną genialią idėją. Tiki gi. Kvailė.
Tąkart apsimečiau, kad nieko negirdėjau. Tyliai uždariau duris, išėjau į laiptinę ir gal pusvalandį stovėjau spoksodama į sieną. Kodėl tada neišėjau? Matyt, iki paskutinės sekundės norėjau tikėti, kad man pasigirdo. O gal tiesiog paniškai bijojau pripažinti, kad visus tuos metus buvau ne mylima, o patogiai naudojama.
Dabar, sėdėdama tamsoje su uošvės įrašu telefone, pagaliau leidau sau įvardyti viską tikraisiais žodžiais. Mano vyras buvo išlaikytinis. Mano uošvė — jo bendrininkė. O aš — išteklius, kurį jie ketino melžti net ir po skyrybų.
Na ką gi. Kiekvienas išteklius kada nors išsenka. Arba sprogsta.
Kitas dvi savaites nuosekliai kūriau finansinio žlugimo vaizdą. Namuose atsirado pigiausi produktai ryškiose ekonominės klasės pakuotėse, vyno butelius pakeitė sultys iš kartoninių pakelių, o mano drabužinė staiga susitraukė iki kelių džinsų ir megztinių, kurių nebuvau lietusi dar nuo studijų laikų. Mantas tuos pokyčius stebėjo vis labiau nerimaudamas, bet kol kas tylėjo.
Pirmoji neišlaikė Ona.
Ji atvažiavo šeštadienio rytą ir net nenusiavusi batų praėjo tiesiai į svetainę. Ant kavos staliuko vieniša stovėjo tirpios kavos puodelis — pagal mano legendą, gerai pupelių kavai pinigų jau nebeužteko.
— Rūta, aš viską suprantu, laikai sunkūs, — pradėjo ji dar nuo slenksčio, — bet tai nereiškia, kad galima visiškai apsileisti. Namuose netvarka, šaldytuve tuščia, Mantukas visas sukritęs. Tu jį badu marini?
— Ona, — atsakiau pavargusiu balsu, — man tikrai rimtos problemos. Jūs pati žinote.
— Žinau. Todėl ir siūlau normalią pagalbą. Aš kol kas pasiimsiu kai kuriuos daiktus, kuriuos mes jums dovanojome. Vis tiek tu jais tinkamai nesinaudoji. Kai pas tave viskas susitvarkys — grąžinsime.
Akimirką net nesupratau, ar teisingai ją išgirdau.
— Kokius daiktus?
— Kaip tai kokius? Virtuvinį kombainą, kurį dovanojome įkurtuvių proga. Dulkių siurblį. Televizorių iš miegamojo. Mes juk iš geros širdies viską davėme. O dabar, kai tu ant visko taupysi, tegul bent technika pas mus saugiai pabūna.
Stovėjau atsirėmusi į durų staktą ir žiūrėjau, kaip uošvė dalykiškai krauna į atsineštus krepšius mano virtuvinį kombainą. Beje, jį buvau pirkusi pati — tiesiog ant dėžės per šventę buvo priklijuotas atvirukas nuo „Manto šeimos“. Paskui ji nukabino nuo sienos miegamojo televizorių, už kurį dar ilgai mokėjau įmokas, ir į koridorių išvilko dulkių siurblį.
Aš jos nestabdžiau. Tik pataisiau segę ant palaidinės ir stengiausi įsiminti kiekvieną jos judesį, kiekvieną intonaciją, kiekvieną tariamai rūpestingą veido išraišką.
— Matai, — galiausiai pasakė ji, apžvelgdama staiga ištuštėjusius kampus. — O tu dar jaudiniesi. Kai artimi žmonės padeda, visada lengviau. Skambink, jei ką.
Ji išėjo, palikusi mane stovėti viduryje išdraskytos svetainės.
Mantas motiną aplenkė vos trimis dienomis. Jis įžengė į virtuvę tuo metu, kai aš, laikydamasi sugalvotos istorijos, telefonu kalbėjausi su neva kreditoriumi ir maldavau dar savaitės atidėjimo.
— Rūta, gana, — metė jis, bloškęs ant stalo kažkokį popierių. — Čia tavo sutartis su banku dėl būsto paskolos. Buvau skyriuje ir sužinojau, kad vėluoji mokėti jau tris mėnesius. Tris mėnesius, Rūta! Tu supranti, kad mus išmes?
— Mus? — paklausiau.
— Taip, mus! Mes vis dar susituokę, o tavo skolos yra ir mano skolos! Kam tu man tai padarei? Specialiai, ar ne? Nusprendei: jeigu aš paduodu skyryboms, tai nutempsi mane kartu į skolų duobę?
— Mantai, nusiramink…
— Ne, čia tu nusiramink! — suriko jis ir sugriebė mane už peties. — Tu man visą gyvenimą sugadinai, supratai? Per tave aš savęs nerealizavau! Per tave sėdėjau namie kaip tarnas, kol tu lakstei po savo pristatymus! Tu man skolinga! Už kiekvieną pažeminimo minutę, už kiekvieną kreivą žvilgsnį, už kiekvieną klausimą „o kuo dirba tavo vyras“!
Jo pirštai susigniaužė stipriau. Pajutau skausmą ir pamėginau ištrūkti, bet jis trūktelėjo mane prie savęs.
— Jei neturi pinigų, eik ir uždirbk. Parduotum ką nors. Kad ir inkstą. Man vienodai. Bet skolas uždaryk. Supratai?
— Tu dabar rimtai? — sušnabždėjau.
— Visiškai rimtai. Visada buvai vyras su sijonu, tai ir spręsk problemas vyriškai. O aš savo atkentėjau. Dešimt metų tempiau tą katorgą.
Išsiplėšiau ir atsitraukiau prie sienos. Jis sunkiai alsavo, bet paskui mane nebeėjo. Matyt, nusprendė, kad įbaugino pakankamai.
— Rytoj važiuoju pas mamą. Savaitę pagyvensiu ten. O tu iki mano grįžimo ką nors sugalvok. Kitaip aš tikrai kreipsiuosi į teismą dėl turto padalijimo, ir tada sužinosi, kas yra tikros problemos.
Kai trinktelėjo lauko durys, lėtai nuslydau siena žemyn ir atsisėdau ant grindų. Petį maudė, ant odos ryškėjo raudoni jo pirštų pėdsakai. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad viduje tvyrojo beveik ramybė. Segėje paslėpta kamera užfiksavo kiekvieną žodį, kiekvieną judesį. Diktofonas ant virtuvės lentynos — taip pat.
Paskambinau Eglei.
— Jis susimovė. Grasinimai, rankos kėlimas, reikalavimas parduoti organą. Ir uošvės technikos vagystė — irgi yra.
— Puiku, — iškvėpė Eglė. — Ruoškis teismui. Bus gražu.
Per kelias kitas savaites beveik neišeidavau iš biuro. Agentūra dirbo įprastu ritmu, ir tik labai siauras patikimų žmonių ratas žinojo, kad jokios tikros krizės nėra. Visi kiti darbuotojai matė susikaupusią vadovę, kuri sprendžia einamuosius klausimus ir prašo netrukdyti dėl menkniekių.
Vieną tokią dieną į mano kabineto duris pabeldė. Tarpduryje pasirodė Mantas Vaitkus — IT startuolio savininkas, su kuriuo kelis kartus buvome prasilenkę konferencijose. Aukštas, nuolat susivėlusia šukuosena, su akiniais, kuriuos vis pametdavo ir paskui rasdavo pačiose netikėčiausiose vietose.
— Rūta? Labas. Girdėjau, kad pas tave dabar nelengvas etapas? — paklausė jis be jokių įžangų.
— Gandai sklinda greitai, — kreivai šyptelėjau. — Bet nesijaudink, darbui tai neturės įtakos.
— Aš ne apie tai. Atėjau pasiūlyti partnerystės. Turime naują projektą — platformą mikroinfluenceriams. Reikia žmogaus, kuris išmano viešinimą ir augimą. Tu tam idealiai tinki.
Pažvelgiau į jį nepatikliai.
— Tu žinai, kad dabar skiriuosi ir turiu krūvą problemų?
Mantas Vaitkus ramiai linktelėjo.
— Žinau.