— Valytojoms pietūs nepriklauso, — paniekinamai prunkštelėjo administratorė, nė nenutuokdama, kad prieš ją stovi viso šio restoranų tinklo savininkė.
— Patraukite puodelį. Čia ne jums, — pridūrė ji ir dviem pirštais nustūmė nuo manęs stiklinę su arbata, lyg būčiau galėjusi ją sutepti vien prisilietimu.
Stovėjau prie tarnybinio stalo su nublukusia prijuoste. Šalia gulėjo mano rankinė, ant stalo krašto tyliai dzingtelėjo raktų ryšulys, o koridoriaus grindys dar blizgėjo nuo ką tik nuplauto vandens.
— Virėja sakė, kad baigus tvarkytis galima pavalgyti kartu su kitais, — ramiai atsakiau. — Pamaina ilga.
— Pas mus virėja tokių dalykų nesprendžia, — administratorė nenoriai pakėlė akis nuo telefono. — Maistas skirtas normaliems darbuotojams. Laikinos valytojos ateina, išplauna ir išeina.
— Aš čia nuo pat ryto.
— Ir kas iš to? — ji kreivai šyptelėjo. — Už darbą gausite atlygį. Prie jūsų skuduro pietūs nepridedami.
Pažvelgiau į puodelį, kurį ji pastūmė toliau, tarsi net arbata būtų galėjusi prarasti švarą nuo mano buvimo. Svarbiausia buvo nesureaguoti iš karto. Į šią vietą atėjau ne dėl sriubos lėkštės. Man reikėjo tiesos.
— Kuo jūs vardu? — paklausiau.
— Rasa, — ištarė ji pabrėžtinai, lyg vardas turėtų mane nutildyti. — O jums kam?
— Kad įsiminčiau.
— Geriau įsidėmėkite ką kita, — ji pasilenkė arčiau. — Mano salėje nereikalingų klausimų niekas neuždavinėja.
Ji nežinojo, kad ši salė, tas tarnybinis stalas, virtuvė už sienos ir visi mūsų restoranai priklauso man. Ir dar neturėjo to sužinoti. Ne dabar.
Mano vardas buvo Ona. Man buvo penkiasdešimt aštuoneri, o per ilgus darbo metus išmokau labai greitai atskirti pavargusį žmogų nuo įžūlaus. Rasa neatrodė išsekusi. Ji atrodė įsitikinusi, kad už savo elgesį niekada nebus atsakinga.
Mano tinkle veikė keturi restoranai. Viskas prasidėjo nuo mažytės kavinės, kur pati priimdavau produktus, skusdavau daržoves, plaudavau stalus ir vakarais iki paskutinio euro skaičiuodavau dienos apyvartą. Vėliau verslas išaugo, o aš pamažu pasitraukiau nuo kasdienio vadovavimo.
Pastaruosius trejus metus reikalais rūpinosi mano sūnėnas Mantas. Jam buvo trisdešimt šešeri. Jis kalbėdavo greitai, segėjo brangų laikrodį, mokėjo įtikinti žmones ir visada atnešdavo man tvarkingai paruoštas ataskaitas.
Pasak jo, kolektyvas buvo patenkintas, svečiai grįždavo, išlaidos neperžengdavo ribų, o pavieniai skundai esą ateidavo tik iš tų, kurie patys nenorėjo dirbti. Tačiau pastaruoju metu tie dokumentai man ėmė atrodyti pernelyg lygūs — ne gyvenimo, o liniuotės nubraižyti.
Tada gavau voką be parašo. Viduje buvo darbuotojų maitinimo žiniaraščio kopija ir trumpas raštelis: „Ateikite į restoraną Sodų gatvėje kaip paprasta valytoja.“
Aš ir atėjau.
Pasirinkau mergautinę pavardę, per paslaugų įmonę įsidarbinau vienai laikinai pamainai, apsivilkau seną paltą, užsirišau skarelę. Plaukus paslėpiau, akinius palikau namie. Tokios manęs nebūtų atpažinęs net tas, kuris ne kartą matė mane susirinkimuose.
Pirmąsias valandas tylėdama ploviau salę, šluosčiau palanges, nešiau šiukšles. Žmonės į mane žvilgčiojo atsargiai — kaip į kiekvieną naujoką, kuriam dar niekas nepaaiškino, apie ką čia geriau neklausinėti.
Tik virėja Lina, neaukšta moteris pavargusiu veidu, pastatė prieš mane puodelį arbatos.