— Išgerkite, kol Rasa nepastebėjo, — tyliai tarstelėjo ji. — Pas mus čia neįprasta rūpintis tais, kurie laikomi apačioje.
— Apačioje? — perklausiau.
— Na… tais, kurie nestovi prie baro ir nesėdi kabinete.
— O kas nusprendžia, kur žmogui apačia, o kur viršus?
Lina krūptelėjo, lyg būčiau ištarusi ką nors pavojingo.
— Kalbėkite tyliau. Čia už vieną nereikalingą sakinį gali pamainas nukarpyti.
— Kam nukarpė?
Ji neramiai žvilgtelėjo į duris.
— Rūtai. Ji pas mus padavėja. Paklausė, kodėl dokumentuose parašyta vienaip, o virtuvėje daroma kitaip. Nuo tada jai pradėjo duoti vis mažiau darbo.
— Kas tuose dokumentuose?
Lina suspaudė lūpas, tarsi svarstytų, ar verta tęsti.
— Pietūs. Pagal žiniaraštį skaičiuojamos dvidešimt septynios porcijos. O išverdame dažniausiai tik devynias. Likusiems pasakoma, kad jiems nepriklauso.
Aš ne iš karto atsigręžiau į ją. Skirtumas buvo pernelyg akivaizdus, kad jo nepastebėtum. Vadinasi, jį matė. Vadinasi, tylėjo ne todėl, kad nesuprato, o todėl, kad bijojo.
— Kas pasirašo tuos žiniaraščius? — paklausiau.
— Rasa. Kartais užsuka Mantas.
— Jis apie tai žino?
Lina lyg užspringo neištartu žodžiu.
— Jis žino viską.
Kaip tik tą akimirką į pagalbinę patalpą įžengė Rasa.
— Lina, tavo sriuba nuo gerumo tuoj per kraštus išbėgs, — saldžiai ištarė ji. — O jūs, Ona, nestoviniuokite be darbo. Koridorius pats savęs neišsiplaus.
— Žinoma, — ramiai atsakiau.
— Ir puodelį grąžinkite. Jau sakiau: laikiniems darbuotojams pietūs nenumatyti.
Lina nuleido akis. Aš paėmiau skudurą ir išėjau į koridorių.
Apie pietų metą į restoraną įžengė Mantas. Jo balsą išgirdau dar būdama salėje — tvirtą, skardų, šeimininkišką. Jis juokėsi su barmenu, linktelėjo virėjams ir nė nepastebėjo, kaip tie tuoj pat pritilo.
Rasa išsitiesė, atstatė pečius ir nuskubėjo jo pasitikti.
— Mantai, pas mus viskas ramu, — pranešė ji. — Tik naujoji valytoja per daug smalsi.
— Kokia dar valytoja?
Jis pažvelgė į mane. Akys slystelėjo per skarelę, prijuostę, kibirą ir nuslydo toliau. Neatpažino.
— Šita, — Rasa mostelėjo smakru. — Apie pietus klausinėjo.
— Ona, jei neklystu? — paklausė Mantas.
— Taip.
— Jums sąlygas paaiškino?
— Pasakė, kad maistas skirtas ne man.
Jis pašaipiai šyptelėjo.
— Vadinasi, paaiškino. Pas mus kiekvienas dirba savo darbą.
— O jeigu žmogus dirba visą dieną?
— Tada žmogus gauna atlyginimą. Nereikia painioti darbo su viešnage pas gimines.
Rasa nusišypsojo taip, lyg būtų gavusi apdovanojimą.
— Aš jai tą patį ir sakiau.
— Puiku, — Mantas atsisuko į ją. — Aplanką dėl maitinimo vėliau atneškite.
Pakėliau akis.
— Dėl maitinimo?
Manto žvilgsnis ties manimi užtruko šiek tiek ilgiau nei reikėjo.
— Jums tai neturėtų rūpėti.
— Tiesiog pažįstamas žodis.
— Valytojai pažįstamas žodis „maitinimas“? — prunkštelėjo Rasa. — Kokia apsiskaičiusi valytoja.
— Rasa, — švelniai, bet įspėjamai pasakė Mantas. — Negaiškite laiko.
Jis nuėjo į kabinetą. Rasa palydėjo jį beveik susižavėjusiu žvilgsniu, o tada vėl atsigręžė į mane.
— Matėte? Čia viską nulemia tie, kurie stovi aukščiau.