— Mačiau.
— Tuomet galvos aukščiau nekelkite.
Aš tik linktelėjau ir vėl pasilenkiau prie kibiro.
Po pietų prie manęs priėjo Rūta. Jos akyse vis dar buvo likę gyvo tiesumo — tokio, kurį šioje vietoje, regis, stengtasi užgesinti. Ji nešė krūvą lėkščių ir stabtelėjo šalia taip, lyg viskas būtų atsitiktinai.
— Su jais nesiginčykite, — tyliai ištarė ji. — Prarasite pamainą.
— O jūs ką praradote?
Rūta kreivai šyptelėjo, bet tame šypsnyje nebuvo nė lašo linksmumo.
— Grafiką. Pinigus. Ramybę.
— Dėl ko?
— Dėl žiniaraščių. Kartą atsisakiau pasirašyti už pietus, kurių net negavau. Rasa pareiškė, kad keliu triukšmą. Paskui Mantas man paaiškino, kad tinklas didelis, išlaidos sudėtingos, o aš — tik mažas žmogus.
— Ir jūs juo patikėjote?
— Ne. Bet man reikėjo darbo.
Išgręžiau skudurą ir pastūmiau kibirą arčiau sienos.
— Be žodžių, turite dar ką nors?
Rūta iškart įsitempė.
— O kam jums?
— Noriu suprasti, kur čia tiesa.
Ji ilgai žiūrėjo man į veidą, tarsi mėgintų nuspręsti, ar rizikuoti. Galiausiai iš kišenės ištraukė perlenktą popieriaus lapą.
— Nežinau, kodėl pasilikau. Gal kad pati nepradėčiau manyti, jog viską išsigalvojau.
Tai buvo žiniaraščio kopija. Apačioje rikiavosi darbuotojų parašai. Prie Rūtos pavardės stovėjo ne jos ranka vedžiotas parašas.
— Čia ne jūs pasirašėte? — paklausiau.
— Ne. Tą dieną atsisakiau.
— Kas tai padarė?
— Neįsivaizduoju. Bet lapas atsidūrė pas Rasą.
— Galiu pasilikti kopiją?
— Tik nepasakykite, kad gavote ją iš manęs.
— Nepasakysiu.
Rūta stipriai sučiaupė lūpas, ir tą akimirką man prieš akis vėl iškilo pirmoji diena.
— Puodelį patraukite. Jis ne jums, — tarė administratorė ir dviem pirštais nustūmė nuo manęs stiklinę su arbata.
Stovėjau prie tarnybinio stalo su išblukusia prijuoste. Greta gulėjo mano rankinė, ant stalo krašto skimbtelėjo raktų ryšulys, o koridoriaus grindys vis dar blizgėjo nuo ką tik išplauto vandens. Į šią vietą atėjau ne dėl arbatos ar pietų. Man reikėjo išsiaiškinti, kodėl mano pačios restoranuose žmonės ėmė gyventi pagal taisykles, apie kurias niekas nedrįso kalbėti garsiai.
— Virėja sakė, kad po valymo galima pavalgyti kartu su kitais, — ramiai atsakiau. — Pamaina ilga.
Administratorė nė nepasivargino normaliai pakelti akių nuo telefono.
— Virėja pas mus nesprendžia. Maistas skirtas normaliam personalui. Laikinos valytojos ateina, išplauna ir išeina.
Jos balse nebuvo nei nuovargio, nei abejonės. Tik seniai įsišaknijęs įprotis tvarkytis su kitų žmonių orumu taip, lyg jis nieko nekainuotų. Ji nežinojo, kad ši salė, virtuvė už sienos ir visas restoranų tinklas priklauso man. Mano vardas Ona, man buvo penkiasdešimt aštuoneri, ir per gyvenimą išmokau labai aiškiai atskirti paprastą šiurkštumą nuo įžūlaus įsitikinimo, kad už nieką nereikės atsakyti.
Kodėl nusprendžiau ateiti pati?
Mano tinklą sudarė keturi restoranai. Viskas prasidėjo nuo mažos kavinukės: pati priimdavau produktus, plaudavau daržoves, skaičiuodavau dienos apyvartą iki paskutinio euro. Vėliau verslas išaugo, o aš pamažu atsitraukiau nuo kasdienio vadovavimo. Pastaruosius trejus metus šią naštą buvau patikėjusi savo sūnėnui Mantui.