Penktadienio vakaras turėjo praeiti ramiai. Eglė namo grįžo vėliau nei įprastai, abiejose rankose tempdama sunkius pirkinių maišus. Juose dusliai skimbčiojo alyvuogių aliejaus buteliai, stiklainiukai su konservuotais pomidorais, žalumynų ryšulėliai. Po darbo ji specialiai užsuko į turgų — norėjo nupirkti geros jautienos, šviežių prieskonių, pagaminti vakarienę ne paskubomis, o taip, kaip seniai žadėjo sau ir Mantui. Viename maiše gulėjo ir dovana vyrui: kolekcinio malbeko butelis, kurio jis ieškojo jau gal pusmetį. Eglė vylėsi, kad taurė gero vyno ir ramus vakaras pagaliau leis jiems pasikalbėti. Ne apie sąskaitas, ne apie buitį, ne apie jo motinos pastabas. O iš tikrųjų.
Raktas trakštelėjo spynoje. Durys atsivėrė, ir butas ją pasitiko pridegusio aliejaus bei svogūnų kvapu. Prieškambaryje, lyg specialiai jos laukusi, stovėjo Ona — anyta. Rankos įremtos į šonus, lūpos suspaustos į ploną, nepatenkintą liniją.
— Pagaliau pasirodei, naktinė plaštake, — šaltai mestelėjo ji. — Vakarienė seniai perlaikyta, kotletai kaip guma. Normali žmona stalą laiku paruošia, o ne trankosi nežinia kur.
Eglė tylomis nusivilko paltą ir pakabino ant pakabos. Maišai tempė pirštus, delnai buvo įsirėžę nuo rankenų.
— Aš dirbau, Ona. Susirinkimas užsitęsė.
— Žinom mes tuos tavo susirinkimus, — anyta pašaipiai prunkštelėjo. — Mūsų laikais moterys irgi dirbo, bet spėdavo ir pietus išvirti, ir vyrą pasitikti, ir namus sutvarkyti. O tu? Nešiojiesi savo karjerą kaip kokį šventą paveikslą.
Eglė nuėjo į virtuvę, stengdamasi į žodžius nereaguoti. Ant viryklės iš tiesų stovėjo keptuvė su tamsiai rudais gumulais — kadaise tai turbūt buvo kotletai. Šalia pūpsojo puodas atšalusios sriubos. Ji ėmė kraustyti produktus: vienus dėjo į šaldytuvą, kitus į spinteles, tada atsuko vandenį ir pradėjo plauti per dieną prisikaupusius indus.
Ona įsitaisė prie stalo, pasidėjo smakrą ant delno ir stebėjo marčią taip, lyg tikrintų, ar ši nepažeidžia kokių nors nerašytų šeimos taisyklių. Iš svetainės sklido duslūs šūvių ir sprogimų garsai — Mantas žaidė kompiuterinį žaidimą. Net nepakilo pasisveikinti.
— Eglute, — anytos balsas staiga tapo saldus, beveik švelnus, ir nuo to Eglei per nugarą nubėgo šiurpas. — Mantui startuoliui reikia trijų tūkstančių eurų. Liko vos savaitė. Investuotojas, supranti, dega. O tu gyveni kaip inkstas taukuose.
Eglė sustingo prie kriauklės. Po akimirkos lėtai nusausino rankas rankšluosčiu ir atsisuko.
— Vakar jam pervedžiau penkis šimtus eurų reklamai. Prieš tai sumokėjau už programavimo kursus. Apie kokius dar tris tūkstančius kalbate?
— Apie normalius pinigus, štai apie kokius! — Ona mostelėjo rankomis. — Nejau taip sunku suprasti? Šeimoje biudžetas bendras. Ar tau vyrui pinigų gaila? Tu iš mūsų paskutinius marškinius nulupsi. Kavos išsinešti kasdien nusiperki, o kai reikia šeimos reikalui — staiga rupūžė už gerklės griebia. Tu ne išlaikytinė, tu dar blogiau — gyveni tik sau.
Eglė sukando dantis. Ji prisiminė rytinį mažą kapučiną kavinėje prie biuro — du eurai už vienintelį malonų dalyką per visą dieną. Ir štai tas kapučinas jau antrą mėnesį jai kaišiojamas po nosimi kaip nusikaltimo įrodymas.
— Mama, nelįsk prie jos, — iš svetainės atsklido Manto balsas. Jis net nepasivargino pakilti nuo sofos. — Egle, bet rimtai, kažkokia šykšti pasidarei. Anksčiau buvai kitokia. Tikėjai manimi.
Eglė išėjo į koridorių, iš kurio matėsi svetainė. Mantas gulėjo ant sofos, kojas užmetęs ant porankio, akimis įsmeigęs į televizorių. Ekrane lakstė monstrai, tratėjo ginklai, sproginėjo kažkokie pastatai. Trisdešimt ketverių metų vyras. Trisdešimt ketverių.
— Mantai, pakalbėkime be tavo mamos, — tyliai pasakė ji.
— Ko čia slapta šnabždėtis? — tuoj pat įsiterpė Ona, pasirodydama virtuvės tarpduryje. — Jau ir nuo manęs paslaptys? Aš, beje, čia gyvenu. Į šitą butą ir sielą įdėjau, ir nervus, ir santaupas. O tu mus su sūnumi laikai svetimais.
Eglė lėtai pasisuko į ją. „Sielą ir santaupas.“ Tūkstantis eurų remontui, kuriuos anyta davė prieš trejus metus. Tūkstantis, apie kurį nuo tada nebuvo pamiršta nė vieną dieną. Nors visas remontas kainavo daugiau kaip penkiolika tūkstančių, ir kiekvieną centą uždirbo Eglė. Kaip ir pradinį įnašą būsto paskolai. Kaip ir pačią paskolą.
Ona žvelgė į ją su teisuolišku įniršiu. Paskui nukreipė akis į sūnų ir ištarė taip, tarsi Eglės kambaryje apskritai nebūtų:
— Ji niekada netaps tikra žmona. Galvoja vien apie save. Bet nieko, aš ją dar pastatysiu į vietą. Butukas dabar jau mūsų bendras, viskas. Kur ji dings?
Eglė neatsakė. Ji nuėjo į miegamąjį, uždarė duris, atsisėdo ant lovos ir ilgai žiūrėjo į savo rankinę, prikimštą darbo dokumentų. Galiausiai išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį ir prisijungė prie banko. Kaupiamojoje sąskaitoje buvo penkiolika tūkstančių eurų. Jos finansinė pagalvė, kurią ji po truputį kaupė trejus metus. Mantas apie ją nežinojo. Ona — tuo labiau.
Eglė uždarė kompiuterį ir atsigulė. Miegas neatėjo.
Ji vis grįžo mintimis į pradžią. Prieš penkerius metus močiutė, vienintelis tikrai artimas žmogus, paliko jai penkių tūkstančių eurų palikimą. Tada Mantas pasiūlė tuos pinigus pridėti prie pradinio būsto paskolos įnašo. Sakė, jog ir pats turi santaupų. Tačiau atėjus sutarčių pasirašymo dienai paaiškėjo, kad jo pinigų „kažkaip neliko“ — viską buvo sukišęs į „perspektyvų projektą“. Butas buvo įformintas Eglės vardu. Paskola taip pat. Ona tuomet pasakė: „Vadinasi, ir mokėk pati, jeigu jau tokia savarankiška. Mano sūnaus į skolų duobę netempk.“
Ir Eglė mokėjo. Kiekvieną mėnesį. Po tris šimtus penkiasdešimt eurų. Komunaliniai mokesčiai, maistas, buitinė chemija, vaistai, kai kas nors susirgdavo, drabužiai, technika — viskas gulė ant jos pečių. Mantas kartkartėmis pasiskolindavo savo startuoliams, ir tie pinigai niekada negrįždavo. Ona metų metus nedirbo, gyveno iš menkos pensijos, bet vis tiek mokė marčią, kaip „teisingai gyventi“. O Eglė kentėjo. Nes mylėjo. Nes tikėjo, kad šeima — svarbiausia. Nes jos pačios mama gėrė ir paliko dukrą močiutei, todėl Eglė kadaise prisiekė sau, kad jos gyvenimas bus kitoks. Kad jos šeima bus kitokia.
Tik štai šeima gavosi būtent tokia.
Sekmadienį Ona surengė parodomąją vakarienę. Ant stalo atsirado senas močiutės servizas, prikepta pyragų, dubenys, lėkštės, gražiausios servetėlės. Pati anyta sėdėjo stalo gale it valdovė soste. Mantas, išsiblaškęs ir abejingas, badė šakute maistą lėkštėje.
— Eglute, gal dar sriubytės? — saldžiai suulbėjo Ona. — Tokia liesutė esi, darbe tave visai nukamuoja. Jau metas būtų ne vien apie popierius galvoti, o apie sielą, apie motinystę. Laikrodukas tiksi. Pagimdysi mums anūką, išeisi motinystės atostogų, Mantas pagaliau prisiims vyrišką vaidmenį, uždirbs. O tu būsi namuose, prie vyro, kaip už mūro sienos.
Eglė pakėlė akis nuo lėkštės.
— Iš ko mes gyvensime, kol jis tą vaidmenį prisiims? Paskola mano vardu. Kas ją mokės?
Ona nepatenkinta suspaudė lūpas ir servetėle prisilietė prie burnos kampučio.
— Dievas davė vaiką, duos ir duonos. Vyresniems neprieštarauk. Motinystė — pagrindinė tavo paskirtis, ne popieriuose kapstytis.
— Tuose popieriuose, Ona, yra mano atlyginimas. Ir būsto paskola. Ir kreditas už šaldytuvą. Ir jūsų pyragai, jeigu jau kalbame iki galo.
Mantas krūptelėjo, lyg tik dabar būtų grįžęs iš savo minčių.
— Egle, na rimtai, tu viską matai juodai. Didelio čia daikto ta paskola. Aš įsuksiu verslą ir viską padengsime. Duok man laiko.
— Kiek dar laiko, Mantai? Tu žadi jau trejus metus. Neturi nė vieno veikiančio projekto. Tu net už komunalinius nė karto nesumokėjai.
— Na štai, prasideda, — Mantas atstūmė lėkštę. — Mama teisi. Tu gyveni su skaičiuotuvu galvoje.
Ona patenkinta linktelėjo, tarsi būtų išgirdusi teismo nuosprendį savo naudai. Eglė pajuto, kaip gerklę ima spausti šleikštulys. Ji pakilo nuo stalo.
— Ačiū už vakarienę. Eisiu prigulti, įsiskaudėjo galvą.
Vakare Mantas įėjo į miegamąjį. Eglė sėdėjo su knyga rankose ir apsimetė skaitanti, nors per pusvalandį nebuvo įveikusi nė puslapio. Jis prisėdo ant lovos krašto ir pabandė paimti ją už rankos. Eglė atitraukė pirštus.
— Egle, nesipykim, gerai? Mama stengiasi dėl mūsų.
— Ką reiškia „dėl mūsų“? Ji mane ėda gyvą.
— Ji gera. Tiesiog nori, kad viskas būtų normaliai, kaip pas žmones.
— Kaip pas žmones? Tai čia tada, kai aš ariu kaip arklys, tu guli ant sofos, o tavo motina vadina mane išlaikytine?
Mantas susiraukė.
— Ji ne tai turėjo omeny. Tu viską priimi per jautriai ir neteisingai supranti.
— Tuomet paaiškink man tai.