— Paaiškink, ką ji turėjo galvoje, kai pareiškė, kad butas esą „bendras“, o man vis tiek nėra kur trauktis.
— Na… — Mantas sutriko, akimirką nuleido akis. — Butas juk tikrai šeimos. Mama prisidėjo prie remonto.
— Tūkstančiu eurų. Prieš trejus metus. Kai remontas kainavo penkiolika tūkstančių.
— Ir vėl tu su savo skaičiavimais! — Mantas staiga pašoko nuo lovos. — Mes tau ką, verslo partneriai? Tau vien pinigai galvoje! Mama teisi — tu net gyveni su skaičiuotuvu vietoj širdies. Aš tau duodu dvasingumą, palaikymą, o tu viską versti į centus. Kur pasitikėjimas vyru? Kur dėkingumas už tai, kad mes tave apskritai pakeliam su tokiu charakteriu?
Jis išlėkė iš miegamojo taip trenkdamas durimis, kad sudrebėjo stakta. Eglė liko viena. Ji žiūrėjo į baltas lubas ir jautė, kaip viduje kažkas pamažu stingsta. Ne isterija, ne panika — šaltis. Skaidrus, ramus, kietas kaip ledas. „Mes tave pakeliam su tokiu charakteriu.“ Ji maitina, išlaiko ir aptarnauja du suaugusius žmones, o dar turi būti dėkinga, kad jie ją „pakelia“.
Eglė atsikėlė ir priėjo prie veidrodžio. Iš jo į ją žvelgė trisdešimt dvejų moteris su patamsėjusiais paakiais ir nuovargio įspaudu ties lūpomis. Kadaise ji juokdavosi garsiai. Kadaise kažko norėjo, kažkuo tikėjo, planavo ateitį. Dabar jos gyvenime buvo tik sąskaitos, pareigos ir begalinis svetimų poreikių sąrašas.
Šeštadienį Eglė susitiko su drauge Rūta. Jos įsitaisė mažoje kavinukėje netoli parko, priešais save pasistatė po puodelį latės ir kalbėjosi. Tiksliau, kalbėjo Eglė, o Rūta klausėsi. Ji dirbo psichologe ir mokėjo klausytis taip, kad žmogus pats išgirstų, ką iš tikrųjų sako.
— Rūta, jie mane tiesiog suėda, — tyliai ištarė Eglė. — Supranti? Jiems visko per mažai. Uždirbu — mažai. Moku būsto paskolą — mažai. Perku maistą — ir vėl mažai. Dar turiu dėkoti, tarnauti, gimdyti vaikus ir melstis už tai, kad mane „pakenčia“.
— O Mantas? — paklausė Rūta.
— Mantas? — Eglė karčiai šyptelėjo. — Mantas guli ant sofos ir žaidžia konsole. Kartais jis, kaip pats sako, „dirba prie startuolio“. Tai reiškia, kad sėdi prie nešiojamojo kompiuterio ir kažkam siuntinėja prezentacijas, kurių, panašu, niekas net neatidaro. Per trejus metus — nė vieno sandorio. Nė vieno euro pajamų. Užtat jis turi „dvasingumą“ ir „moralinį palaikymą“. Žinai, kaip tas palaikymas atrodo? Jis neaprėkia manęs dar kartą vien tam, kad mamai būtų smagiau.
— O jo mama?
— Ona — atskira opera, — Eglė pavargusiai atsiduso. — Ji pas mus gyvena jau dvejus metus. Ir visą tą laiką moko mane būti „tikra žmona“. Turiu atsikelti anksčiausiai, paruošti pusryčius, išplauti indus, skalbti, tvarkyti, šypsotis ir tylėti. Nes, pasak jos, „moteris turi būti švelni“. O kai bandau paprieštarauti, prasideda: „mes tave į šeimą priėmėm, su tavo biografija, vienišos motinos dukra, tėvas nežinia kur, močiutė tempė ant savo pečių, turėtum būti dėkinga“.
Rūta lėtai padėjo puodelį ant stalo.
— Egle, labai atidžiai manęs paklausyk. Tai vadinama smurtu. Finansiniu ir psichologiniu. Tu esi pagrindinis žmogus, kuris atneša pinigus į namus, bet tave įtikino, kad esi visiems skolinga. Tu išlaikai du suaugusius išlaikytinius, o jie dar vadina tave našta. Klasikinis apvertimas aukštyn kojomis. Jie gyvena tavo sąskaita, bet pateikia viską taip, lyg tu kabotum jiems ant sprando. Ir žinai, kas blogiausia?
— Kas? — vos girdimai paklausė Eglė.
— Tu vis dar tuo tiki. Vis dar jiems teisiniesi. Vis dar stengiesi įrodyti, kad esi gera.
Eglė nuleido žvilgsnį. Gerklėje susidarė kietas gumulas. Rūta buvo teisi. Ji iš tiesų nuolat teisinosi. Nuolat mėgino įrodyti, kad verta meilės, vietos, ramybės, paprasčiausios pagarbos.
Suskambo telefonas. Ekrane švietė vardas: „Mantas“.
— Klausau, — atsiliepė Eglė.
— Kur tu?! — jo balsas buvo įsitempęs ir piktas. — Tuoj pat namo! Mama kai ką rado. Pasirodo, mūsų šeimą tu pastatei ant melo!
— Ką?
— Grįši — pamatysi. Ir pasiruošk aiškintis.
Eglė atsisveikino su Rūta ir išsikvietė taksi. Visą kelią ji žiūrėjo pro langą į slenkančius namus, reklamas, sustojimuose stovinčius žmones ir bandė nuspėti, kas šįkart. Nepavyko.
Svetainėje tvyrojo tokia atmosfera, tarsi būtų susirinkęs teismas. Ant žurnalinio staliuko gulėjo išskleisti jos asmeniniai banko išrašai ir atspausdinta informacija apie taupomąją sąskaitą. Ona stovėjo virš popierių iškreiptu veidu, lyg būtų aptikusi valstybės išdavystės įrodymų. Mantas sėdėjo fotelyje sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir žiūrėjo į žmoną su pasipiktinusio teisuolio mina.
— Štai ir tikroji tiesa! — pergalingai sušuko anyta. — Mums kiekvieną centą skaičiuoja, duonos kąsnio gaili, o pati penkiolika tūkstančių eurų paslėpusi! Judas su sijonu! Mes čia vos galą su galu suduriam, Mantas paskutinius nervus į savo verslą deda, o ji, matai, briliantams tauposi!
— Tai ne briliantams, — ramiai, beveik be garso pasakė Eglė. — Tai mano finansinė pagalvė. Jei netekčiau darbo, susirgčiau ar atsirastų nenumatytų išlaidų. Kiekvieną eurą uždirbau pati.
— Tavo? — Ona žengė artyn. — Santuokoje viskas bendra! Tu apvagi savo vyrą! Gyvenate viskuo aprūpinti mano bute…
Ji nutilo per vėlai. Žodžiai jau buvo išsprūdę ir pakibo ore.
— Jūsų bute? — lėtai pakartojo Eglė.
— Mūsų bendruose namuose, — skubiai pasitaisė anyta. — Nesikabinėk prie žodžių, kvaiša. Tu mūsų nė už ką nelaikai! Vadinasi, mes tau svetimi? Išlaikytiniai, kuriuos tu iš malonės šeri iš savo rankos?
Mantas tylėjo. Bet tas tylėjimas buvo iškalbingesnis už bet kokį atsakymą. Eglė pažvelgė į vyrą.
— Tu irgi taip manai? Kad aš jus apvagiu?
— Aš manau, kad tu slepi nuo manęs pinigus, — tarė jis. — Tai išdavystė, Egle.
Tą akimirką jos viduje kažkas spragtelėjo. Ledas, kuris iki tol traukė širdį, staiga skilo, o jo vietoje pakilo šalta, tyli, labai aiški įniršio banga. Ji nebebijojo. Nebesiruošė teisintis. Nebemėgino atrodyti gera.
— Jeigu jau esu jūsų išlaikytinė ir nuolat kauliju iš jūsų pinigus, — kiekvieną žodį ji ištarė aiškiai ir kietai, — tuomet jums nebėra jokios priežasties gyventi mano bute. Nes jūs, Ona, čia nesate deklaravusi gyvenamosios vietos. O tu, Mantai, esi deklaruotas kaip mano sutuoktinis, bet pats butas yra mano asmeninis turtas, įgytas iki santuokos. Aš iškeldinsiu jus abu. Man gana.
Svetainėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip virtuvėje iš ne iki galo užsukto čiaupo kapsi vanduo. Ona pravėrė burną, užčiaupė, tada vėl išsižiojo.
— Kąąą?! — sužviegė ji. — Kas tu tokia?! Iškeldinsi? Mus?! Tikrą sūnų iš namų varai, nedėkinga gyvate?!
Ji puolė Eglės link mosuodama rankomis. Mantas pašoko, sugriebė motiną, bandė ją sulaikyti. Kilo riksmai, aimanos, prakeiksmai. Eglė stovėjo nejudėdama ir stebėjo šitą spektaklį taip, lyg jis vyktų ne jos namuose. Net už sienos gyvenančių kaimynų šuo išsigandęs pradėjo loti.
Pirmasis šokas netrukus atslūgo. Rėkimą pakeitė maldavimai.
— Egle, atleisk, mama perlenkė lazdą, — Mantas priėjo beveik prie pat jos ir prabilo tyliau, minkščiau, beveik intymiai. — Aš irgi užsiplieskiau. Čia nervai. Tiesiog įkvėpkim ir nusiraminkim. Tu juk gera, tu mus atleisi. Aš tave myliu. Kas dar tave tokią su tavo charakteriu mylės? Vertink tuos, kurie yra šalia, kol nevėlu.
Eglė atsitraukė prie lango. Nepastebimai išsitraukė telefoną ir įjungė diktofono įrašymą. Mintis susidėliojo akimirksniu: jeigu jie taip lengvai knaisiojasi po jos banko dokumentus, toliau gali būti tik blogiau. Jai reikės įrodymų.
Ona, supratusi, kad klyksmai neveikia, pakeitė taktiką. Ji atsisėdo ant sofos, sudėjo rankas ant kelių ir užsidėjo kenčiančios, bet išmintingos moters veidą.
— Vaikeli, tu suprask, — prakalbo ji saldžiai graudžiu balsu. — Mes tave į šeimą priėmėm, nepaisydami tavo praeities. Mama viena, tėvas nežinia kur, močiutė tave užaugino. Tu turėtum jausti dėkingumą. Šitas butas — mūsų bendri namai, aš čia širdį įdėjau. Geriau pervesk tuos pinigus, kuriuos laikai sąskaitoje, Mantui. O mes tavo kvailystę pamiršim. Nevaryk mūsų lauk, Dievas tau neatleis.
Mantas pritariamai linktelėjo.
— Taip, Egle. Nusileisk. Negriauk santuokos. Mes juk šeima. Viskas turi būti bendra.
Eglė žiūrėjo tai į vyrą, tai į anytą. Šeima. Bendrumas. Dėkingumas. Kokie taisyklingi žodžiai. Ir kokios supuvusios prasmės po jais paslėptos.
— Vadinasi, kad namuose būtų taika, aš turiu jums atiduoti penkiolika tūkstančių eurų ir dar atsiprašyti?
— Ne mums, kvaiša, o į šeimos biudžetą! — Ona palinko į priekį, bet staiga sustingo, pastebėjusi telefoną Eglės rankoje. — Ir baik tu su tais savo įrašinėjimais. Tu ką, mus įrašinėji?
Ona išbalo, paskui veidą išmušė raudonos dėmės. Eglė ramiai padėjo telefoną ant žurnalinio staliuko ekranu į viršų. Įrašymas tebevyko.
— Duodu jums savaitę susikrauti daiktus ir išsikraustyti.