Visus tolesnius pokalbius vesite tik per mano advokatą. Ir dar, Ona: jeigu dar kartą kišite rankas prie mano dokumentų ar daiktų, kreipsiuosi į policiją dėl vagystės. Banko išrašai yra mano asmeninė finansinė informacija. Įrašą turiu. Ir jūsų pažadą sugadinti man gyvenimą — taip pat.
Tą naktį Eglė ilgai negalėjo užmigti. Ji išėjo į balkoną, apsisiautusi senu, minkštu pledu, ir sustojo prie turėklų. Apačioje tyliai snaudė miestas: geltoni langų stačiakampiai mirgėjo tamsoje, kažkur tolumoje dusliai ūžė gatvė, retkarčiais pravažiuodavo pavieniai automobiliai. Eglės žvilgsnis nukrypo į sandėliuko duris, už kurių jau pusmetį stovėjo jos slapta sukrautas lagaminas.
Tas lagaminas buvo skirtas pabėgimui.
Ji jį susidėjo tyliai, niekam nematant: dokumentai, šiek tiek grynųjų, keli drabužiai, atsarginiai apatiniai, kroviklis. Tada jai atrodė, kad vieną dieną tiesiog nebeištvers, vidury nakties išslinks iš buto ir dings, kur akys veda. Bet dabar, stovėdama balkone ir jausdama šaltą orą ant veido, Eglė aiškiai suprato: bėgti jai nebereikia.
Reikia likti.
Ir atsilaikyti.
Grįžusi į miegamąjį ji atsisėdo prie nešiojamojo kompiuterio ir parašė laišką pažįstamam advokatui. Pirštai virpėjo, bet tekstą ji dėliojo ramiai, punktais, be isterijos. Po dvidešimties minučių ekrane atsirado atsakymas:
„Atsiųskite buto dokumentus ir grasinimų įrašą. Pagal įstatymą jūs turite teisę iškeldinti asmenis, kurie nėra būsto savininkai. Anyta neturi jokių teisių į šį butą, vyras — tik deklaravęs gyvenamąją vietą. Turint omenyje anytos grasinimus ir vyro neveikimą, jūsų pozicija stipri.“
Prasidėjo kita savaitė.
Tylos savaitė. Tirštos, nuodingos, nemalonios tylos.
Ona ir Mantas elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tarsi skandalas būtų išsisklaidęs kaip dūmas, tarsi visi tie žodžiai nebūtų buvę ištarti. Rytais ant stalo laukdavo pusryčiai, daiktai gulėdavo tvarkingai sudėlioti, virtuvė blizgėdavo, o kambariuose tvyrojo neįprasta švara. Ona nustojo laidyti tiesiogines pastabas. Vietoj jų ji pasirinko kitą ginklą.
Kai Eglė būdavo namuose, anyta įjungdavo senas televizijos laidas apie „tikrą šeimą“, „moterišką pareigą“ ir „namų židinio saugotojas“. Ir, žinoma, komentavo garsiai — taip, kad sūnus tikrai girdėtų.
— Matai, Mantai? Štai kokia turi būti moteris. Vyrą dievino, savęs negailėjo, visą gyvenimą šeimai atidavė. Užtat ją ir gerbė. O dabar kas? Tik ir žiūri, kaip vyrą per slenkstį išmesti. Savanaudės, Dieve atleisk.
Mantas pritariamai numykdavo ir vogčiomis žvilgtelėdavo į žmoną. Eglė tiesiog įsidėdavo ausines. Ji nesileido įtraukiama. Puikiai suprato: tai dar viena taktika. Įbauginti nepavyko. Prisimeilinti — irgi. Dabar mėginama spausti tyliai, lėtai, per kaltę, per užuominas, per nuolatinį moralinį trynimą.
Tuo metu advokatas atsiuntė parengtą ieškinio projektą: dėl Manto iškeldinimo per teismą, nurodant, kad bendras gyvenimas tapo neįmanomas, pridedant garso įrašus. Onos išregistruoti nereikėjo — ji šiame būste neturėjo jokio teisinio pagrindo gyventi. Lemiamą dieną būtų pakakę iškviesti policiją.
Penktąją dieną Eglė iš darbo grįžo gerokai anksčiau nei įprastai. Posėdis buvo atšauktas, todėl namuose ji atsirado ne aštuntą vakaro, o ketvirtą popiet. Koridoriuje ji tyliai nusiavė batus ir basomis, beveik be garso, perėjo kilimu. Svetainės durys buvo uždarytos. Iš vidaus sklido balsai.
Eglė sustingo.
— Tu kvailas, — šnypštė Ona. — Ji tave per teismus išmes lauk, ir liksime be nieko. Čia reikia protingai, ne kaip su kirviu.
— Tai ką tu siūlai? — Manto balsas skambėjo pavargusiai, be ugnies.
— Dabar traukis atgal. Kalbėk jai apie meilę, apie šeimą, apie naują pradžią. Tegul pastoja. Kai pagimdys, išeis į motinystės atostogas, nusilps, taps priklausoma, minkštesnė. Su vaiku ji niekur nepabėgs. Tada per vaiko teisių tarnybas ją pagąsdinsime: sakysime, kad motina nervinga, kad ant mūsų šaukia, kad mus skriaudžia. Skyrybų metu butą dalinsime jau su vaiku, atsiras dalys, interesai. O tada ir mane, kaip močiutę, bus galima įteisinti. Pati raktus atiduos.
Eglė nebekvėpavo.
Atrodė, kad širdis pirmiausia trenkėsi į gerklę, o paskui sunkiai nukrito kažkur į pilvo dugną. Ji girdėjo. Aiškiai girdėjo kiekvieną žodį. Tai nebuvo spontaniškas pykčio protrūkis. Tai buvo planas. Šaltas, apgalvotas, smulkmeniškas planas sunaikinti jos gyvenimą.
— Mama, gal čia jau per žiauru… — tyliai tarė Mantas. — Ji vis dėlto mano žmona.
— O tu nori po skyrybų gyventi dėžėje po tiltu? — atkirto Ona. — Ji mūsų nelaiko žmonėmis. Vadinasi, tegul susimoka. Įsidėmėk: kare visos priemonės tinkamos.
Eglė atsargiai atsitraukė nuo durų. Ant pirštų galų nuslinko į miegamąjį ir tyliai, bet sandariai uždarė paskui save duris. Ją purtė. Ji atsisėdo ant lovos krašto, čiupo telefoną ir įjungė kamerą, kad rankos bent kažką darytų. Tada drebančiais pirštais atidarė diktofono programėlės nustatymus. Ta programėlė, kurią ji naudodavo darbo susitikimams įrašyti, galėjo fiksuoti garsą net veikdama fone.
Telefoną ji paliko miegamajame.
Giliai įkvėpusi Eglė grįžo į koridorių. Šį kartą ji tyčia garsiai trinktelėjo lauko durimis.
— Aš namie!
Svetainėje akimirksniu nutilo visi balsai. Po minutės durys prasivėrė, ir iš kambario išplaukė Ona — su švelnia, rūpestinga šypsena, lyg ką tik nebūtų svarstžiusi, kaip per būsimą vaiką paversti marčią pažeidžiama ir priklausoma.
— Eglute, mes tavęs taip anksti nesitikėjome! Kaip smagu, kad grįžai. Kaip tik ruošiausi vakarienę dėti ant stalo. Pasilik su mumis, arbatos išgersime.
Eglė pažvelgė į tą šypseną. Į maloniai primerktas akis. Į veidą, už kurio slėpėsi tikslus skaičiavimas.
Ir nusišypsojo atgal.
— Ačiū, Ona. Mielai.
Naktį, kai Mantas užmigo svetainėje — pastaruoju metu jis miegodavo ant sofos, — Eglė pasiėmė telefoną iš miegamojo. Įrašas buvo ilgas, beveik pusantros valandos. Ji susirado reikalingą vietą, perklausė ją vieną kartą, paskui antrą, paskui trečią. Kiekvieną sykį nuo tų žodžių kūnu perbėgdavo šaltis.
Tada ji nukopijavo failą į atmintuką. Įkėlė į debesiją. Perrašė į dar vieną atsarginį atmintuką. Dabar ji turėjo nebe vien tik savo tiesą.
Ji turėjo ginklą.
Tikro, negailestingo svorio ginklą.
Paskutinė nustatytos savaitės diena išaušo pilka ir kasdieniška. Už lango dulksnojo smulkus lietus, dangų buvo užgulę žemi debesys. Eglė pabudo septintą, išgėrė kavos ir apsirengė taip, lyg eitų į svarbiausią darbo susitikimą: griežtas kostiumas, tvarkingai susegti plaukai, beveik jokio makiažo. Ji žinojo, kad šiandien viskas baigsis. Vienaip ar kitaip.
Mantas dar miegojo. Iš virtuvės sklido blynų kvapas — Ona kepė pusryčius ir tyliai niūniavo kažką pamaldaus. Iš šono viskas galėjo atrodyti kaip taikūs, laimingi namai.
Tik tai nebuvo namai.
Tai buvo mūšio laukas.
Vidurdienį atvyko Onos „palaikymo būrys“. Teta Janina, vyresnioji Onos sesuo, į butą įplaukė kaip karo laivas — stambi, garsi, pasiryžusi svetimuose namuose įvesti tvarką pagal savo supratimą. Eglė atidarė duris ir iškart gavo į veidą kaltinimų srautą.
— Tai šitaip, begėde? Motiną… seną moterį į gatvę varai? Kaip žemė tokias nešioja! Mes su Ona nuo vaikystės kartu, aš jos skriausti neleisiu! Kur tavo sąžinė, mergaite?
Mantas tuo metu laukė žmonos su netikromis taikos gėlėmis — trimis suvargusiomis gvazdikų šakelėmis, greičiausiai nupirktomis artimiausiame kioske. Jis bandė pabučiuoti Eglę į skruostą, bet ji atsitraukė.
— Egle, nebesielk kvailai, gana čia karo, — sušnabždėjo jis. — Susitarkime gražiai, prie liudininkų. Mama greitai atleidžia, aš su ja kalbėjau, ji pasiruošusi viską pamiršti. Tik tu irgi pamiršk. Ir grąžink pinigus į šeimą.
— Į šeimą, — ramiai pakartojo Eglė ir praėjo į svetainę.
Ten jau sėdėjo Ona, pasirinkusi didžiosios kankinės vaidmenį. Paraudusios akys, nosinaitė rankose, lūpos liūdnai sučiauptos.
— Nieko, Janina, ištversime. Tegul Dievas jai būna teisėjas. O mes išeisime taikiai, jeigu tik jai sąžinė leis.
Teta Janina atsisuko į Eglę ir įsirėmė rankomis į šonus.
— Na? Ką pasakysi, besąžine?
— Ona. Mantai, — Eglės balsas buvo ramus, aiškus, toks pat, kaip per svarbų pasitarimą. — Tai mano paskutinis taikus pasiūlymas. Prie liudininkų. Pripažįstate, kad mane šmeižėte, ir iki rytojaus išsikraustote be skandalų. Tada pareiškimo policijai neteiksiu.
Ona teatrališkai suplasnojo rankomis.
— Žmonės gerieji! Ji man grasina! Pareiškimą rašys! Už ką? Mes ja rūpinomės, maitinome, girdėme, o ji pinigus slėpė kaip paskutinė išlaikytinė…
— Jūs pačios to norėjote, — pertraukė ją Eglė.
Ji išsitraukė telefoną, atidarė programėlę ir paspaudė mygtuką. Per „Bluetooth“ telefonas susijungė su televizoriumi. Dideliame ekrane atsirado garso failo piktograma.
— Kas čia dabar? — įsitempė teta Janina.
— Klausykitės, — pasakė Eglė. — Visi klausykitės.
Kambarį užpildė Onos balsas. Tas pats girgždantis, lipšnus, slidus balsas.
— …Tegul pastoja. Kai pagimdys, išeis į motinystės atostogas, nusilps, taps priklausoma, minkštesnė. Su vaiku ji niekur nepabėgs. Tada per vaiko teisių tarnybas ją pagąsdinsime: sakysime, kad motina nervinga, kad ant mūsų šaukia, kad mus skriaudžia. Skyrybų metu butą dalinsime jau su vaiku, atsiras dalys, interesai. O tada ir mane, kaip močiutę, bus galima įteisinti. Pati raktus atiduos.
Tyloje, kuri stojo po įrašo, oras atrodė sustingęs. Ta tyla smogė sunkiai, lyg bukas daiktas per pakaušį. Taurelė su užpiltine, kurią teta Janina laikė rankoje, išslydo iš pirštų ir su trakštelėjimu sudužo ant parketo. Ona sėdėjo praverta burna, akimirksniu pavirtusi gipsine statula. Mantas išbalo, o po kelių sekundžių jo veidą išmušė raudonos dėmės.
— Čia ištraukta iš konteksto! — suriko jis. — Čia ne aš… aš juk tylėjau! Aš nesutikau!
— Bet ir neprieštaravai.