— Tomai, baik pokalbį, — pagriebiau nuo kėdės rankšluostį ir nervingai numečiau jį ant stalo. — Padėk telefoną ir pasakyk, kad tai buvo nevykęs juokas.
Tomas nustebęs sumirksėjo, vis dar laikydamas išmanųjį prie ausies. Ekrane švietė jo mamos vardas.
— Mama, luktelk akimirką, — burbtelėjo jis į telefoną, o tada atsisuko į mane. — Rasa, kas tau dabar užėjo? Jie jau pajudėjo iš užmiesčio. Po kokių dviejų valandų bus čia.
— Dvylika žmonių, Tomai! — mano balsas nutrūko ir virto dusliu šnabždesiu, nes kitame kambaryje vos prieš kelias minutes pagaliau užmigo mūsų septynių mėnesių dukrytė. — Tavo tėvai, tavo sesuo su vyru ir trimis vaikais, tavo dėdė Saulius su žmona… Jie išvažiavo? O manęs paklausti niekam net į galvą neatėjo?
— Na jau, nekelk bangų, juk tai mano šeima, — numojo jis ranka ir vėl priglaudė telefoną prie ausies. — Taip, mama, viskas gerai. Laukiam. Taip, Rasa ką nors sugalvos. Važiuokit atsargiai.
Jis nutraukė skambutį ir, lyg nebūtų pasakęs nieko ypatingo, patraukė prie šaldytuvo.
— Tomai, pas mus šaldytuvas tuščias! — iš nuoskaudos ir bejėgiškumo vos tramdžiau ašaras. — Ten likę trys kiaušiniai ir pusė pakelio kefyro. Vakare ketinau užsisakyti maisto. Iš ko, pasakyk, man pagaminti vakarienę visai miniai?
— Rasa, tik nepradėk, — susiraukė vyras, išsitraukdamas mineralinio vandens butelį. — Sėdi namie su vaiku, vis tiek nieko rimto neveiki. Paruošk ką nors mano giminei, ar čia taip sunku? Parduotuvė už kampo, nubėk. Bulvių išvirk, vištą iškepk. Moterys visada taip daro. Mano mama visą gyvenimą stalus trisdešimčiai žmonių nuklodavo ir nė karto nesiskundė.
— Tavo mama tuo metu neprižiūrėjo kūdikio, kuriam kalasi dantys ir kuris trečią naktį iš eilės miega po dvidešimt minučių! — priėjau prie jo taip arti, kad beveik jutau jo kvėpavimą, o viduje ėmė kilti sunki, tamsi įtūžio banga. — Per visą savaitę sudėjus gal miegojau dvylika valandų. Kokios dar bulvės? Kokia višta?
— Ai, baik jau, nepersistenk, — Tomas atsiduso ir žvilgtelėjo į laikrodį. — Milda miega? Miega. Vadinasi, laiko turi. Aš, beje, pinigus uždirbu, Rasa. Darbe irgi pavargstu. Iš tavęs prašoma tik šiek tiek svetingumo. Tai mano artimieji, jų pusę metų nemačiau. Man dabar dėl tavo isterijų prieš juos raudonuoti?
— Vadinasi, tau visiškai nesvarbu, kaip aš jaučiuosi? — žiūrėjau į žmogų, su kuriuo pragyvenau ketverius metus, ir staiga jis man pasirodė svetimas. — Man bloga, Tomai. Aš išsekusi iki paskutinio lašo.
— Tau tiesiog nėra ką veikti, todėl ir prisigalvoji problemų lygioje vietoje, — nukirto jis, eidamas kambario link. — Trumpai tariant, einu į dušą. Tikiuosi, iki mamos atvykimo susitvarkysi su savimi.
Vonios durys trinktelėjo, o po sekundės pasigirdo vandens ūžesys. Likau stovėti koridoriaus viduryje. Širdis daužėsi kažkur gerklėje. Kaip tik tada iš miegamojo atsklido plonas, veriantis kūdikio verksmas. Milda pabudo. Ji buvo išmiegojusi vos penkiolika minučių.
Kitos dvi valandos virto tikru košmaru. Viena ranka supau dukrą, kita mėginau pjaustyti kažkokius daržovių likučius, rastus stalčiuje. Į parduotuvę taip ir neišėjau — Milda nepaleido manęs nė per žingsnį, verkė ir vis prašė krūties. Tomas iš dušo išlindo žvalus, švarus, įsitaisė prie kompiuterio ir paniro į savo reikalus. Kai paprašiau bent trumpam palaikyti vaiką, jis tik mostelėjo ranka: „Ji tavęs nori, pas mane ji klykia.“
Lygiai ketvirtą valandą po pietų suskambo durų skambutis. Garsiai, įkyriai, tarsi vienu metu būtų spaudę kelios rankos.
Prieškambaris akimirksniu prisipildė triukšmo, juoko, svetimų kvepalų ir nuo lauko atneštos drėgmės kvapo. Anyta Janina vos peržengusi slenkstį be ceremonijų petimi pastūmė mane į šoną ir skardžiai sušuko:
— Tomai! Sūnau! Na, pasitik svečius!
Paskui ją į butą sugriuvo visi kiti. Trys Tomo sesers vaikai tuoj pat puolė plėšti nuo kojų batus, striukes mesdami tiesiai ant grindų. Dėdė Saulius, stambus vyras sunkiais auliniais, garsiai sukosėjo.
— Oi, kodėl čia taip tylu? — Janina dirstelėjo į virtuvę. — Rasa, o kur vaišės? Jūs mūsų nelaukėte? Tomas sakė, kad esi namie ir ruoši stalą.
Aš stipriau prispaudžiau prie savęs išsigandusią Mildą ir jau pravėriau lūpas atsakyti.