— Sveiki, — prislopintu balsu ištariau, dar tvirčiau apkabindama Mildą, kuri nuo staigaus triukšmo sustingo kaip pelytė. — Tomas man pasakė tik prieš dvi valandas. Aš tiesiog fiziškai nebūčiau spėjusi nieko paruošti.
Iš kambario tuoj pat išlėkė visas švytintis Tomas.
— Mama! Tėti! Užeikit, užeikit! — jis puolė glėbesčiuotis su artimaisiais. — Rasa truputį nespėjo, bet nieko tokio, ką nors greitai sugalvosim.
— Kaip tai nespėjo? — Tomo sesuo Inga, trijų vaikų mama, nužvelgė mane taip, tarsi būčiau padariusi kažką nepateisinamo. — Tu juk visą dieną namuose. Ir vaikas tik vienas. Aš su trimis mergaitėmis prieš svečiams ateinant visada suspėdavau ir tris mišraines, ir karštą patiekalą padaryti.
— Inga, vaikai juk ne visi vienodi, — pabandžiau bent kiek apsiginti, jausdama, kaip akyse ima kauptis ašaros. — Mildai dygsta dantukai, ji beveik nemiega.
— Ai, nereikia čia teisintis, — ranka numojo uošvis, jau žingsniuodamas į svetainę. — Tomai, junk televizorių, tuoj rungtynės prasidės. Janina, Inga, eikit padėkit merginai virtuvėje, nes mes čia iš bado išvirsim. Tris valandas važiavom.
Janina nuėjo tiesiai į virtuvę, atidarė šaldytuvą ir nusivylusi caktelėjo liežuviu.
— Na jau, Rasa… Šeimininkė iš tavęs, žinoma… Mano sūnų pusbadžiu laikai? Gerai, nėra kada čia tuščiai malti liežuviu. Tomai! Ateik čia!
Vyras kyštelėjo galvą pro virtuvės duris.
— Kas, mama?
— Bėk į parduotuvę. Paimk porą didelių pakelių koldūnų, dešros, sūrio, duonos. Jei jau tavo žmona nesugeba normalių pietų pagaminti, teks springti pusfabrikačiais.
Tomas nepatenkintas dirstelėjo į mane.
— Rasa, negi buvo taip sunku bent bulvių nuskusti? Gerai, duok pinigų, nubėgsiu.
— Grynųjų neturiu, kortelė ant spintelės, — dusliai atsakiau.
Po pusvalandžio virtuvėje viskas virė ir kunkuliavo, tik aš ten jaučiausi visiškai nereikalinga. Janina su Inga barškino puodais, garsiai kalbėjosi tarpusavyje ir kas kelias minutes paleisdavo kokią pastabą.
— Viešpatie, kokie peiliai atšipę. Vyras namuose yra, o peilių pagaląsti nėra kam, — niurzgėjo anyta.
— Mama, čia paprasčiausiai tvarkos nėra, — pritarė Inga, trankiai traukdama keptuvę. — Pažiūrėk, ant gartraukio dulkės. Kai sėdi namuose, galima bent švarą palaikyti.
Aš sėdėjau miegamojo fotelyje, supau Mildą ir pro praviras duris girdėjau kiekvieną jų žodį. Viduje kažkas tarsi trūko. Užgriuvo toks laukinis, sunkus nuovargis, lyg būčiau pripilta švino. Norėjosi tiesiog atsigulti ant grindų ir nebekrutėti. Tačiau baisiausia buvo ne tai. Baisiausia, kad man jau darėsi vis tiek. Jų nuomonė, koldūnai, dulkės ant gartraukio — viskas atrodė tolima ir nereikšminga. Skaudėjo tik dėl vieno: Tomas nė karto, nė vienu žodžiu neužstojo manęs. Priešingai — jis jiems linksėjo, kaltai šypsodamasis, lyg ir pats pritartų.
Apie šeštą vakaro mane pakvietė prie stalo. Tiksliau, Tomas įkišo galvą į miegamąjį ir šūktelėjo:
— Rasa, ateik, jau viskas paruošta. Paguldyk Mildą, tegul miega.
— Ji nemiega, Tomai.
— Tai pasiimk kartu, pasėdėsi su visais.
Svetainėje nebuvo kur kojos pastatyti. Prie išskleisto stalo susėdo dvylika žmonių. Ant jo stovėjo lėkštės su kalnais koldūnų, supjaustyta dešra, sūris, duona ir kažkokie marinuoti dalykai, kuriuos Janina atsivežė iš namų. Triukšmas buvo neapsakomas. Dėdė Saulius jau buvo įsipylęs sau ir uošviui po taurelę.
— Na, už susitikimą! — skardžiai paskelbė jis.
Aš prisėdau ant paties kėdės kraštelio, laikydama Mildą ant kelių. Mažylė zirzė, muistėsi, tampė mane už plaukų. Bandžiau pasiekti duonos riekę, bet tą akimirką prabilo Janina:
— Rasa, gal uždėtum Mildai kepurytę, nuo lango traukia. Ir apskritai, kodėl ji vis dar be papildomo maisto? Mano Tomas septynių mėnesių jau sriubą nuo bendro stalo valgė.
— Jai užtenka motinos pieno, — tyliai atsakiau, net nepakeldama akių.
— Oi, dabar tos visos naujos mados, — numojo ranka Inga, kramtydama koldūną. — Prisiskaito internete visokių patarėjų, o paskui vaikai išblyškę vaikšto. Tomai, įdėti tau dar? Nes žmona tai nepasirūpins.
Tomas nusišypsojo ir ištiesė lėkštę.
— Įdėk, mamyte. Tavo koldūnai visada patys geriausi. Net pirktiniai pas tave skanesni išeina.
Svetainėje visi draugiškai nusijuokė, o tas juokas man rėžė per ausis lyg antausis.