Eglė piktai grūdo į krepšį stiklainius su marinuotomis daržovėmis. Virtuvė atrodė lyg laikinas sandėlis prieš išvyką: ant stalo pūpsojo maišeliai, termosas, vaistinėlė. Tomas stovėjo prie durų staktos, rankas sukryžiavęs ant krūtinės, ir žvelgė į žmoną vos tramdydamas susierzinimą.
— Ir vėl ta katorga, — pro dantis iškošė jis. — Normalūs žmonės važiuoja prie jūros, o aš turiu kaip baudžiauninkas laistyti lysves ir šerti uodus.
Eglė nieko neatsakė. Ji jau buvo pripratusi, kad kiekvieną kelionę į sodybą vyras priimdavo kaip asmeninį įžeidimą. Kadaise dar bandydavo aiškintis, teisintis, raminti, bet dabar tiesiog tylėdavo.
Į virtuvę įplaukė Ona. Anyta permetė akimis krepšį, nepatenkinta sučiaupė lūpas ir tuoj pat ištraukė iš jo tirpios kavos stiklainį.
— O šito dar kam prireikė? Sodyboje grynas oras, gamta, o tu veži kažkokius nuodus. Aš tau įdėjau žolelių mišinio — su mėtomis ir raudonėliais. Ir veido spalvai gerai, ir nervus ramina. Tomai, pasakyk jai ką nors.
— Mama, palik ją ramybėje, — sumurmėjo Tomas. — Tegul daro, kaip nori.
Tačiau Eglė pastebėjo, kaip jis žvilgtelėjo į ant palangės gulintį telefoną. Aparatas suvibravo, ekranas nušvito. Tomas staigiai pagriebė mobilųjį ir išėjo į koridorių, sandariai prispausdamas duris.
Eglė sukluso. Pastarosiomis savaitėmis vyras elgėsi keistai: užsibūdavo po darbo, slėpdavo telefoną, o vakar ji netyčia rado jo kišenėje čekį iš prabangaus restorano, nors jis tikino buvęs pasitarime. Apsimesdama, kad taiso maišelius, ji tyliai priėjo arčiau durų.
Pro ploną durų plokštę pasigirdo jo balsas — švelnus, meilus, beveik murkiantis, visai nepanašus į tą, kuriuo jis paprastai kalbėdavo namuose.
— Rasa, pasiilgau tavęs. Savaitgalį atvažiuosiu. Sodyba bus tik mūsų, mama padės. Dokumentai beveik sutvarkyti, nesijaudink. Viską perrašysim. O šitą… išspręsim. Ji nė nenutuokia.
Eglei viduje tarsi kažkas nutrūko. Ji atsitraukė nuo durų ir, kojas jausdama lyg medines, grįžo prie stalo. Širdis daužėsi taip smarkiai, kad pulsas aidėjo ausyse. Po minutės Tomas vėl pasirodė virtuvėje, lūpų kamputyje laikydamas mažą šypseną.
— Iš darbo skambino, problemos su ataskaitomis, — nerūpestingai mestelėjo jis.
— Aišku, — tyliai ištarė Eglė ir ėmė lankstyti rankšluosčius, nors pirštai nevaldoma virpėjo.
Tą naktį ji taip ir nesumerkė akių. Galvoje be perstojo sukosi nugirsto pokalbio nuotrupos: „Rasa“, „perrašysim“, „išspręsim“. Vadinasi, yra meilužė. Vadinasi, už jos nugaros rezgama kažkokia afera dėl sodybos. Ir anyta apie viską žino, dar ir padeda. Eglė suspaudė kumščius. Jie laiko ją tuščia vieta, nereikalingu daiktu, kurį galima patraukti į šalį. Gerai. Dar pažiūrėsim, kas iš ko juoksis.
Ryte, vos tik Eglė įžengė į virtuvę, prie jos tuoj pat prisikabino Ona.
— Eglute, šiandien tu tokia išblyškusi. Prastai miegojai? Aš lyg nujausdama mėtų užplikiau. Išgerk, ir visas kvailumas iš galvos kaip vėjas išpūs.
Ji ištiesė puodelį su drumstu užpilu. Eglė jį pastūmė į šalį.
— Ačiū, arbatos atsigersiu vėliau.
— Koks dar vėliau? Gerk dabar. Tau apie sveikatą reikia galvoti, juk dar net vaikų normaliai nebandėte susilaukti. O su tokiu požiūriu nieko ir nebus. Tomas ir taip pavargsta, jam ramybės reikia, o tu vis lakstai nežinia kur. Vakarienė vakar vėl buvo persūdyta. Gera žmona vyrą tausoja, o ne šokinėja savais reikalais.
Tuo metu į virtuvę įėjo Tomas. Anyta išraiškingai pažvelgė į jį.
— Tomai, tu tik pažiūrėk į ją. Tą savo bjaurią kavą litrais pila, o paskui širdimi skundžiasi. Bent apie šeimą pagalvotų.
— Mama, gana jau, — žiovaudamas tarė Tomas. — Eglė stengiasi, aš matau.
— Stengiasi? Oi, nejuokink. Tokios stengiasi tik dėl akių. Tikra moteris tyliai daro, ką reikia, ir vyrui į akis žiūri.
Eglė sukando dantis. Anyta akivaizdžiai bandė ją patikrinti — kiek įžeidimų ši dar pajėgs nuryti. Tačiau Onos akyse buvo ir kažkas daugiau: šaltas, apskaičiuotas laukimas. Ji žinojo. Tikrai žinojo apie sūnaus planus ir jau iš anksto mėgavosi būsima pabaiga.
Kai Tomas nuėjo į dušą, Eglė paėmė telefoną ir surinko Inesos numerį. Inesa dirbo toje pačioje įmonėje kaip Tomas, buhalterijoje.