„Rasa, pasiilgau tavęs” — Eglė tyliai atsitraukė nuo durų ir suprato, kad vyras ją išdavė

Skaudi, negailestinga tiesa sutriuškino ramybės šydą.
Istorijos

Be to, Inesa garsėjo tuo, kad apie svetimas paslaptis sužinodavo greičiau nei kiti apie orų prognozę. Eglei ji visada jautė nuoširdžią šilumą — pati kadaise buvo perėjusi per išdavystę ir puikiai žinojo, kaip skauda, kai artimas žmogus duria į nugarą.

— Inesa, labas. Paklausyk, pas Tomą darbe atsirado nauja teisininkė, Rasa. Gal netyčia žinai, kuo ji ten užsiima? Noriu vyrui staigmeną padaryti, kažką gražiai sutvarkyti su sodybos dokumentais, tai bandau susigaudyti, pas ką geriau kreiptis.

Ragelyje kelias akimirkas stojo tyla.

— Egle, tu rimtai klausi ar apsimeti, kad nieko nesupranti? — Inesos balsas iškart pritilo ir tapo sunkesnis. — Ta Rasa — tikra gyvatė. Oficialiai ji pas mus lyg ir konsultantė, o iš tikrųjų aplink tavo Tomą uodega suka. Aš maniau, tu jau žinai. Jie maždaug mėnesį kartu. Ir dar ji kažkokius nekilnojamojo turto dokumentus ruošia. Girdėjau puse ausies, kaip jie šnekėjo apie sodybą, apie juokingai mažą įvertinimą ir perrašymą kažkokiai Mildai. Labai slidus reikalas, Egle. Būk atsargi.

Eglei akimirkai užgniaužė kvapą. Ji sunkiai išspaudė padėką, atsisveikino ir padėjo ragelį. Dabar visos dėlionės detalės atsistojo į vietas. Ją ketino išmesti lauk — be sodybos, be pinigų, palaužtą ir sutryptą. Tam jie pasitelkė meilužę teisininkę, o Ona, jos anyta, ne tik viską žinojo, bet ir dangstė sūnų, gal net laimino visą šitą nešvarų planą.

Na ką gi. Jei jau karas — tebūnie karas.

Į išvykimo į sodybą dieną Eglė įžengė šaltu veidu ir aiškiai sudėliotu planu. Pirmiausia reikėjo užmigdyti priešų budrumą. Ji pakilo penktą ryto. Tomui išvirė stiprios kavos, paruošė kiaušinienę su pomidorais, supjaustė šviežios duonos. Onai užplikė žolelių arbatą mažame porcelianiniame arbatinuke, kurį specialiai buvo nupirkusi išvakarėse, ir padavė beveik pagarbiai palenkusi galvą.

— Ona, aš įsiklausiau į jūsų pastabas. Prašom, paragaukite. Buvau vaistinėje, vaistininkė sakė, kad šitas mišinys labai geras — ramina, bet kartu ir jėgų suteikia.

Anyta net sutriko. Ji buvo pasiruošusi įprastam tyliam Eglės pasipriešinimui, o ne tokiam nuolankumui. Įtariai pauostė arbatą.

— Ir kas čia tau pasidarė? — primerkusi akis paklausė ji.

— Tiesiog noriu, kad namuose būtų taika, — nuleidusi žvilgsnį tyliai atsakė Eglė. — Suprantu, kad nebuvau tobula žmona. Noriu pasitaisyti.

Į virtuvę įėjęs Tomas, dar šlapiais plaukais po dušo, pažvelgė į ją su lengvu nustebimu.

— Štai kaip. Gal žmogus pagaliau susiprato, — prunkštelėjo jis.

— Taip, susipratau, — ramiai patvirtino Eglė ir pastūmė jam lėkštę. — Valgyk. Beje, pakeičiau patalynę, o į mašiną įdėjau pledą, kad tau būtų patogiau. Praeitą kartą skundeisi, kad sėdynė per kieta.

Tomas persimetė žvilgsniu su motina. Jo akyse šmėstelėjo palengvėjimas. Jis nusprendė, kad žmona palūžo, pripažino savo menkumą ir nuo šiol bus paklusni. Ona taip pat atsileido — net leido sau globėjiškai šyptelėti.

— Na va, seniai taip reikėjo. Gal dar viskas ir susitvarkys.

Eglė atsakė dėkinga šypsena, o mintyse pasižymėjo: žuvelės užkibo. Jie patikėjo jos vaidinimu. Dabar reikėjo gauti tokius įrodymus, kurių niekas negalėtų paneigti.

Visą kelią automobilyje Ona dėstė, kad sodybai būtinos rūpestingos rankos, kad tvora jau pakrypusi, o pavėsinę seniai metas perdažyti. Tomas jai pritariamai linksėjo, retkarčiais nužvelgdamas Eglę tarsi tikrindamas, ar ji tebėra rami. Eglė sėdėjo gale, žiūrėjo pro langą ir tylėjo. Galvoje ji vis iš naujo dėliojo būsimą pokalbį su kaimynu.

Ji prisiminė, kad gretimame sklype gyvena Vytautas, buvęs tyrėjas. Prieš metus jis buvo vaišinęs ją obuoliais ir lyg tarp kitko užsiminęs, kad teisėsaugoje pradirbo trisdešimt metų. Jeigu kas nors galėjo patarti protingai, tai tik jis.

Kai automobilis sustojo prie sodybos namelio, Eglė išlipo pirmoji. Kol Tomas su motina krovė daiktus iš bagažinės, ji pasakė norinti pramankštinti kojas ir patraukė prie kaimynų tvoros. Vytautas tuo metu kaip tik rišo serbentų krūmą.

— Laba diena! — pašaukė Eglė. — Atvežiau jums lauktuvių prie arbatos.

Senolis išsitiesė, pasitaisė akinius ir šiltai nusišypsojo.

— Egle, kaimyne. Senokai nesimatėme. Kaip laikotės?

— Atvirai pasakius, prastai, — tyliai tarė ji. — Vytautai, ar galėčiau jūsų paprašyti patarimo? Turiu labai rimtą bėdą.

Egles Sodyba