— Nieko nesiruošiu nei skaidyti, nei dalyti! Butas priklauso man, ir tuo viskas pasakyta! — tvirtai išrėžiau, žiūrėdama vyrui tiesiai į akis.
Eglė atrakino savo buto duris ir sustingo ant slenksčio taip, kaip buvo įpratusi daryti pastaruosius kelerius metus. Prieš akis atsivėrė erdvi svetainė su aukštomis lubomis, dideliais langais, pro kuriuos vidun liejosi šviesa, ir parketu, kurį kadaise savo rankomis buvo sudėję jos tėvai.
Tas trijų kambarių butas miesto centre buvo palikimas, atitekęs jai po tėvų mirties. Kiekvienas kampas čia saugojo jų buvimą: bendrus vakarus, juoką, namų jaukumą ir tą šilumą, kurios neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus.
Kai Tomas pasipiršo, Eglė nė ilgai nesvarstė — pati pasiūlė jam persikraustyti pas ją. Vietos buvo daugiau nei pakankamai, butas erdvus. Tomas sutiko iškart: apkabino ją, pabučiavo ir pasakė, kad tai puiki mintis. Vestuves jie surengė kuklias, be triukšmo ir nereikalingos pompastikos. Grįžę po medaus mėnesio, abu ėmėsi kurti bendrus namus.
Eglė dirbo interjero dizainere, o Tomas — informacinių technologijų įmonėje. Jie kartu nusprendė, kad butui praverstų atnaujinimas. Svetainėje atsirado nauja sofa, senos užuolaidos buvo pakeistos šiuolaikiškomis žaliuzėmis, o virtuvė pasikeitė neatpažįstamai: šviesūs baldų fasadai, įmontuota technika, daugiau tvarkos ir erdvės. Eglę džiugino kiekviena smulkmena. Po truputį tėvų namai virto jųdviejų bendru lizdu.
Tomas dažnai pasikviesdavo draugų. Vyrai susėsdavo virtuvėje, gurkšnodavo alų, kalbėdavosi apie futbolą, kompiuterinius žaidimus ar darbą. Bičiuliai ne kartą su pavydžiu susižavėjimu kartodavo:
— Tomai, tau gyvenime tikrai pasisekė. Toks butas, tokia graži žmona. Tikras laimės kūdikis.
Tomas tik šyptelėdavo ir nesiginčydavo. Eglė tuos žodžius girdėdavo, bet nepriimdavo jų į širdį. Butas iš tiesų buvo gražus, o dalytis juo su vyru jai atrodė visiškai natūralu.
Pirmieji šeši mėnesiai prabėgo ramiai. Eglė dirbdavo iš namų, dažniausiai sėdėdama darbo kambaryje prie kompiuterio ir braižydama projektus. Tomas grįždavo vėlai, pavargęs, bet patenkintas. Vakarais jie kartu vakarieniaudavo, žiūrėdavo serialus, aptarinėdavo savaitgalio planus. Gyvenimas tekėjo lygiai, be barnių ir didesnių nesutarimų.
Viskas ėmė keistis tada, kai uošvienė pradėjo lankytis vis dažniau. Rasa gyveno kitame miesto rajone, sename dviejų kambarių bute, kurį jau ne vienus metus nuomojosi. Anksčiau ji užsukdavo retai — per šventes arba kokia nors ypatingesne proga. Tačiau po vestuvių jos vizitai pastebimai padažnėjo.
Iš pradžių ji ateidavo nešina kepiniais.
— Eglute, prikepiau, paragaukite. Mano Tomas labai mėgsta obuolių pyragą.
Eglė padėkodavo ir užkaisdavo arbatinį. Rasa atsisėsdavo prie stalo, išgerdavo arbatos, o paskui pakildavo ir imdavo vaikštinėti po kambarius.
— Kaip pas jus gražu. Išplanavimas patogus, šviesos daug. Ir remontas dar visai šviežias, matyti, kad daryta ne atmestinai, o su meile.
— Ačiū, Rasa, — mandagiai atsakydavo Eglė.
Uošvienė užsukdavo į miegamąjį, apžiūrėdavo spintas, paskui kyštelėdavo galvą ir į darbo kambarį.
— O čia kas? Tavo darbo vieta?
— Taip, dirbu iš namų.
— Patogu, aišku. Visas kambarys vien darbui. Tikra prabanga.
Jos balsas skambėjo lyg pagiriamasis, tačiau Eglė tarp žodžių pajuto ir kažką kitą. Tai nebuvo paprastas pavydas. Labiau priminė tylų vertinimą, tarsi Rasa mintyse matuotų erdvę ir svarstytų, kaip ją būtų galima panaudoti kitaip.
Apsilankymai nesiliovė. Kartais Rasa pasirodydavo su pyragu, kartais sakydavo, kad „tiesiog ėjo pro šalį“. Būdavo ir taip, kad ji užgriūdavo dieną, kai Tomas dar būdavo darbe. Eglė atidarydavo duris, įsileisdavo ją vidun, tačiau viduje kaskart stiprėjo nemalonus nerimas. Uošvienė pernelyg įdėmiai tyrinėjo butą, pernelyg dažnai klausinėjo apie išplanavimą, kvadratūrą, namo vietą ir panašių butų kainas šiame rajone.
Vieną kartą Rasa sustojo prie darbo kambario lango ir pažvelgė į kiemą.
— Gražus vaizdas. Ramu, daug žalumos. Tokia vieta tikrai aukso verta.
— Taip, mano tėvai labai mylėjo šį rajoną.
— Tėvai, sakai? Vadinasi, butą paveldėjai iš jų?