— Taip.
— Supratau. Tau pasisekė, Egle. Ne kiekvienam toks palikimas atitenka.
Eglė nieko neatsakė. Žodžiai „tau pasisekė“ nemaloniai rėžė ausį. Skambėjo taip, lyg po tėvų mirties likęs butas būtų buvusi dovana, o ne skaudi netektis, su kuria ji iki šiol nebuvo visiškai susitaikiusi.
Tomas į motinos smalsavimus nereagavo. Kai Eglė bandydavo užsiminti apie vis dažnesnius jos apsilankymus, jis tik numodavo ranka.
— Na ir kas, kad mama užsuka? Ji viena, jai nuobodu, todėl ir ateina.
— Bet ji kiekvieną kartą apžiūrinėja butą taip, tarsi jį vertintų.
— Tu prisigalvoji. Nereikia iš musės dramblio daryti.
Eglė daugiau nesiginčijo. Gal iš tiesų jos vaizduotė įsisiūbavo per smarkiai. Rasa elgėsi mandagiai, šypsojosi, visada padėkodavo už arbatą. Kelti triukšmą dėl nieko būtų atrodę kvaila.
Po kelių mėnesių Tomo sesuo Indrė pranešė apie sužadėtuves. Jai buvo dvidešimt ketveri, ji dirbo vadybininke ir uždirbdavo nedaug. Jos būsimas vyras Mantas triūsė statybose. Jaunuoliai dviese nuomojosi vieno kambario butą, tačiau pinigų vos užtekdavo iki kitos algos.
Vestuvės buvo kuklios — nedidelėje kavinėje, su maždaug trisdešimčia svečių. Rasa tiesiog švytėjo: sakė tostus, glėbesčiavo dukrą, braukė džiaugsmo ašaras. Tomas pasveikino seserį, Eglė taip pat pasakė kelis šiltus žodžius. Vakaras praėjo linksmai, o svečiai išsiskirstė jau visai vėlai.
Praėjus savaitei po vestuvių, Rasa vėl pasirodė jų namuose. Tik šį kartą rankose nebuvo nei pyrago, nei sausainių. Veidas atrodė rimtas, o ant peties kabojo rankinė. Tomas buvo namie — sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Eglė virtuvėje ruošė vakarienę.
— Tomai, Egle, mums reikia pasikalbėti, — ištarė uošvienė, įžengdama į svetainę.
Eglė nusivalė rankas ir išėjo iš virtuvės. Rasa prisėdo prie stalo, iš rankinės ištraukė kelis lapus. Tomas pasislinko arčiau jos, o Eglė liko stovėti.
— Apie ką norite kalbėti, Rasa?
— Apie Indrę. Jai su Mantu labai sunku dėl būsto. Nuoma brangi, beveik visa jų alga ten ir išeina. Savo buto nusipirkti negali, pinigų neturi.
— Tai jų reikalas, — atsargiai pasakė Eglė. — Jie jau suaugę žmonės.
— Žinoma, suaugę. Bet mes juk šeima. Šeimoje vieni kitiems padedama.
Eglė pajuto, kaip kūnas įsitempia. Žodis „padedama“ nuskambėjo taip, tarsi už jo slypėtų kažkas daugiau.
— Ir kokios pagalbos jie tikisi?
Rasa pažvelgė į Tomą, paskui į Eglę. Jos lūpose pasirodė šypsena.
— Pas jus vietos per akis. Trys kambariai, o gyvenate tik dviese. Galima sakyti, dalis ploto stovi tuščia.
— Tuščia? — Eglė suraukė antakius. — Ką turite omenyje?
— Aš tik pagalvojau, kad būtų galima šį butą iškeisti į du vieno kambario butus. Vienas liktų jums, kitas atitektų Indrei su Mantu. Visi būtų patenkinti. Mes jau net pasižiūrėjome kelis variantus, štai nuotraukos ir informacija.
Ji kalbėjo tokiu paprastu tonu, lyg siūlytų nueiti į parduotuvę duonos. Eglė stovėjo lyg įbesta ir negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Iškeisti butą? Jos butą?
— Jūs rimtai? — jos balsas vos pastebimai sudrebėjo.
— O kodėl turėčiau juokauti? Kiekviena šeima turėtų atskirą kampą. Indrė turėtų savo namus, jūs taip pat neliktumėte gatvėje. O jeigu dar liktų pinigų, aš galėčiau nuvažiuoti į sanatoriją, truputį sveikatą pasitaisyti.
Rasa kalbėjo užtikrintai ir toliau dėstė savo planą, tarsi kalba eitų ne apie svetimą nuosavybę, o apie bendrą šeimos turtą, kurį galima tiesiog perskirstyti. Eglė klausėsi ir jautė, kaip viduje viskas stingsta.
— Rasa, šitas butas yra mano, — lėtai ištarė ji.
— Na taip, tavo. Bet jūs su Tomu esate šeima. Šeimoje viskas bendra.
— Ne, ne viskas. Šį butą paveldėjau iš tėvų dar prieš santuoką. Tai mano asmeninė nuosavybė.
— Ak, koks skirtumas? Jūs gyvenate kartu, o giminėms reikia padėti.
Eglė atsisuko į vyrą. Tomas tylėjo, nuleidęs akis į grindis. Jo veidas buvo įtemptas, lūpos kietai suspaustos.
— Tomai, tu nieko nesakysi?