1 etapas. Pusė svajonės
— Negalite? — perklausė anyta. — Ar tiesiog nenorite?
Rasa ramiai pakėlė akis į Oną.
— Mes nenorime atiduoti pradinio įnašo būstui į verslą, kurio niekas normaliai neapskaičiavo.
Prie stalo stojo tokia tyla, kad net kitame kambaryje pieštukais čežėjusi Milda nutilo.
Ieva prunkštelėjo:
— Vadinasi, jums kažkoks butas svarbesnis už mano gyvenimą?
— Mums svarbiausia mūsų dukros gyvenimas, — santūriai atsakė Rasa. — Ir mūsų šeimos saugumas.
Ona lėtai pastūmė į šalį puodelį.
— Šeimos, sakai. Gerai, tada kalbėkime atvirai. Jūs jau šešerius metus gyvenate mano bute beveik už dyką. Jei būtumėte nuomojęsi, svetimiems žmonėms seniai būtumėte palikę apie dešimt tūkstančių eurų. Aš jums padėjau. Dabar jūsų eilė padėti Ievai.
Tomas pagaliau padėjo šaukštą.
— Mama, mes mokame komunalinius, patys tvarkėme virtuvę, keitėme langus, santechniką…
— Sau ir keitėte! — nukirto Ona. — Nereikia čia man skaičiuoti kiekvieno varžtelio.
Rasai viduje tarsi perbėgo šaltis. Anyta kalbėjo skaudžiai, bet tie žodžiai buvo savotiškai naudingi — jie nuplėšė paskutinius naivumo likučius.
— Ona, ar teisingai suprantu: jūs mums siūlote pasirinkti — arba mes atiduodame Ievai šešis tūkstančius eurų, arba išsikraustome?
— Būtent, — ramiai ištarė anyta. — Jei nenorite būti šeima, iki mėnesio pabaigos atlaisvinkite butą.
Tomas staigiai pakilo nuo kėdės.
— Mama, tu suvoki, kad mes turime vaiką?
— Dėl vaiko ir turėtumėte būti dėkingi. Kiti jūsų vietoje žemę bučiuotų.
Rasa taip pat atsistojo.
— Milda, susirink pieštukus. Važiuojame namo.
Ieva kreivai šyptelėjo:
— Namo? Kol kas dar namo.
Rasa atsisuko į ją.
— Įsidėmėk šitą sakinį. Vėliau pati suprasi, kaip jis skamba.
2 etapas. Kelias be žodžių
Į miestą jie grįžo tylėdami.
Milda užmigo beveik iš karto, prie krūtinės prispaudusi popierinę lėlę. Tomas vairą laikė taip stipriai, kad pabalo krumpliai. Rasa žiūrėjo į už lango bėgančias kelio šviesas ir galvojo, kaip keistai viskas susiklostė: šešerius metus ji tą butą vadino namais, nors kažkur giliai visada žinojo — tikrais namais jis taps tik tada, kai raktai priklausys jiems.
— Atleisk, — pagaliau prabilo Tomas.
Rasa ne iškart pasuko į jį galvą.
— Už ką konkrečiai?
Jis skaudžiai šyptelėjo.
— Už tai, kad pasakiau apie mūsų santaupas. Už tai, kad tikėjau, jog mama tiesiog džiaugiasi, kad taupome. Už tai, kad anksčiau nesupratau.
— Tu norėjai pasitikėti savo mama.
— O ji suskaičiavo mūsų pinigus.
— Taip.
Tomas įsuko į kiemą. Jų ketvirto aukšto langai švietė šilta gelsva šviesa. Tai buvo butas, kuriame Milda žengė pirmuosius žingsnius. Butas, kuriame Rasa klijavo tapetus virtuvėje, stovėdama ant seno taburetės. Butas, kuriame Tomas naktį rinko vaikišką lovytę ir keikėsi pašnibždomis, kad nepažadintų ką tik gimusios dukters.
Ir staiga paaiškėjo, kad visa tai buvo laikina.
Grįžusi namo Rasa paguldė Mildą, o paskui išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį.
— Ką darai? — paklausė Tomas.
— Žiūriu butus.
— Dabar?
— Dabar. Mums davė terminą iki mėnesio pabaigos.
Jis atsisėdo šalia.
— Turime dvylika tūkstančių keturis šimtus eurų. Jei neliesime rezervo, pradiniam įnašui turėtų pakakti.
— Vadinasi, rezervo neliečiame. Ieškome tokio varianto, kurį iš tikrųjų pajėgsime išlaikyti.
Tomas uždėjo savo delną ant jos rankos.
— Rasa, aš neatiduosiu Ievai tų pinigų.
Ji įdėmiai pažvelgė į vyrą.
— Net jei mama spaus?
— Net jei ji laikys mane blogu sūnumi.
Rasa pirmą kartą per visą dieną lengviau iškvėpė.
3 etapas. Butas, kurio jie nesirinko
Kitos dienos virto tikromis lenktynėmis. Darbas, darželis, butų apžiūros, skambučiai brokeriams, paskolos skaičiavimai. Rasa kūrė lenteles, lygino kainas ir įmokas. Tomas po pamainos važiuodavo apžiūrėti naujų variantų.
Ona skambindavo kiekvieną vakarą.
Iš pradžių švelniai:
— Tomai, pagalvok dar kartą. Ievutė juk ne svetimas žmogus.
Vėliau — įsižeidusiu balsu:
— Nesitikėjau iš tavęs tokio šaltumo.
Galiausiai — tiesiai ir be užuolankų:
— Čia Rasa tave taip nuteikė. Kol jos nebuvo, tu buvai normalus sūnus.