Tomas klausydavosi tylėdamas, parausdavo, pirštai vis stipriau suspausdavo telefoną, tačiau atsakymas kaskart būdavo tas pats:
— Mama, pinigų mes neduosime. Iš buto išsikraustysime.
Penktą dieną Ona parašė Rasai žinutę:
„Pasiekei, ko norėjai. Atplėšei sūnų nuo motinos. Tikiuosi, tau nebus gėda žiūrėti dukrai į akis.“
Rasa perskaitė tuos žodžius sėdėdama prie virtuvės stalo. Tuo metu Milda iš plastilino lipdė namelį su raudonu stogu.
— Mama, o kada mes turėsime savo namus? — netikėtai paklausė ji.
Rasa akimirkai sustingo.
— Greitai, Mildute.
— Tokius, iš kurių močiutė negalėtų mūsų išvaryti?
Prie viryklės stovėjęs Tomas staigiai nusisuko, lyg būtų gavęs smūgį.
Rasa pritūpė šalia dukters.
— Taip. Tokius, iš kurių mūsų niekas neišprašys.
Tą patį vakarą jie rado tinkamą variantą. Nedidelis dviejų kambarių butas sename name, kitame rajono gale. Remontas nebuvo nei naujas, nei blizgantis, užtat šalia buvo mokykla, parkas ir viešojo transporto stotelė. Kaina spaudė prie ribos, bet dar buvo įkandama.
Tomas ilgai žiūrėjo į nuotraukas, paskui tyliai ištarė:
— Čia tas.
Rasa linktelėjo.
— Rytoj nuvažiuosime apžiūrėti.
4 etapas. Sandoris vietoj pažeminimo
Butas pasitiko šviesa. Sena virtuvė, girgždantis parketas, langai į kiemą, kuriame stiebėsi aukštos tuopos. Milda iš karto nubėgo į kambarį prie balkono ir paskelbė:
— Čia stovės mano lova, o ten bus stalas. Ir niekas nesakys, kad turime išvažiuoti?
Brokerė nejaukiai šyptelėjo. Rasai skaudžiai suspaudė krūtinę.
— Niekas, — atsakė Tomas. — Jei tik bankas pritars.
Banko atsakymas atėjo po trijų dienų. Paskola buvo patvirtinta.
Ona apie tai sužinojo ne iš jų. Kai Tomas užsuko į sodybą pasiimti vaikiškos striukės, Ieva jo telefone pamatė skelbimą ir tuoj pat viską perdavė motinai.
Vakare Ona paskambino jau nebe įskaudintu, o piktu balsu:
— Vadinasi, butui pinigų atsirado, o seseriai padėti — ne?
Tomas įjungė garsiakalbį. Rasa stovėjo greta.
— Mama, butui taupėme trejus metus.
— Ir kas iš to? Ieva irgi nori gyventi padoriai!
— Tegul dirba ir taupo.
— Kaip tu drįsti taip kalbėti apie savo seserį?
— Taip pat, kaip tu drįsai liepti mums išsikraustyti.
Kitame laido gale įsivyravo tyla.
— Aš taip pasakiau, kad jūs susimąstytumėte.
Rasa prabilo ramiai, bet kiekvienas žodis skambėjo aiškiai:
— Mes ir susimąstėme. Todėl perkame savo būstą.
Ona ją išgirdo ir akimirksniu užsiliepsnojo:
— Štai kaip! Vadinasi, mano butas jums jau nebereikalingas?
— Jūs pati paprašėte jį atlaisvinti, — priminė Tomas.
— Aš nemaniau, kad jūs viską suprasite taip tiesiogiai!
Rasa pažvelgė į vyrą. Pagaliau viskas tapo aišku. Ona visai nenorėjo, kad jie iš tikrųjų išeitų. Ji norėjo, kad jie išsigąstų.
Tik baimė jau buvo virtusi sutartimi su banku.
5 etapas. Paskutinis mėnuo
Jie pradėjo krautis daiktus.
Pirmiausia į dėžes keliavo knygos, sezoniniai drabužiai ir seni Mildos žaislai. Vėliau — indai, patalynė, dokumentai. Rasa tvarkingai užrašinėjo ant dėžių: „Virtuvė“, „Vaiko kambarys“, „Dokumentai“, „Žiema“.
Su kiekviena užklijuota dėže iš to buto tarsi išnykdavo dar vienas jų gyvenimo gabalėlis.
Ona buvo atvažiavusi du kartus.
Pirmą sykį — patikrinti, ar jie neišsiveža ko nors „ne savo“.
— Šitą spintą pirkau aš, — pareiškė ji, sustojusi koridoriuje.
— Pasiimkite, — visiškai ramiai atsakė Rasa. — Mes jau užsisakėme kitą.
Toks atsakymas Oną akivaizdžiai išmušė iš vėžių.
— O užuolaidos?
— Jas taip pat galite pasilikti.
— Ne tai turėjau omenyje!
— O ką?
Ona sučiaupė lūpas ir nuėjo į virtuvę. Nuo lentynos ji nukėlė puodelį, kurį kadaise pati buvo padovanojusi Mildai.
— Šitas mano.
Milda tyliai tarė:
— Močiute, juk tu man jį padovanojai per gimtadienį.
Ona sustingo. Vienai sekundei jai pasidarė nejauku. Bet tik vienai.
— Na… jeigu padovanojau, tai ir pasiimk.
Rasa nieko nekomentavo. Ji tiesiog įdėjo puodelį į dėžę su užrašu „Vaiko kambarys“.
Antrą kartą Ona atvyko kartu su Ieva. Ši apžvelgė pusiau išardytą butą, dėžes, tuščias lentynas ir pasakė:
— O gal aš paskui galėčiau čia pagyventi? Vis tiek butas liks laisvas.
Ona staigiai pažvelgė į dukrą.
— Pažiūrėsime.
Būtent tada Rasa suprato: Ieva jau įsivaizduoja save šių namų šeimininke. Tačiau Ona turėjo ir savų planų.