Tą patį vakarą Milda atnešė piešinį. Popieriaus lape buvo jų naujasis butas, lange — trys žmogeliukai, o apačioje kreivomis vaikiškomis raidėmis parašyta: „Čia mūsų niekas neišvaro.“
Rasa ilgai žiūrėjo į tą užrašą. Paskui tyliai įdėjo piešinį į segtuvą, kuriame laikė visus buto dokumentus.
9 etapas. Tuščias butas ieško gyventojų
Ona mėgino išnuomoti senąjį butą.
Tačiau be baldų, su nebaigtu remontu ir pasenusia virtuve jis mažai kam darė įspūdį. Žmonės ateidavo, apsidairydavo, pasiteiraudavo kelių smulkmenų ir mandagiai išeidavo. Vienas jaunas vaikinas net nesivargino gražinti žodžių:
— Už tokią kainą čia bent jau šaldytuvas turėtų stovėti.
Ona įsižeidė taip, lyg ją būtų asmeniškai pažeminę, ir tuoj pat paskambino Tomui.
— Galėjote bent šaldytuvą palikti, kol susitvarkysiu. Jis jums vis tiek senas.
— Mama, mes juo naudojamės.
— Tai nusipirktumėte naują.
— Už ką?
— Na, juk jums bankas paskolą davė. Vadinasi, pasitiki.
Tomas užsimerkė ir kelias sekundes patylėjo.
— Mama, dabar negaliu kalbėti. Esu užsiėmęs.
Tuo metu Rasa su Milda klijavo lipdukus ant naujų lentynų. Ji girdėjo pokalbį, bet pyktis nebekilo. Anksčiau tokie skambučiai ją išmušdavo iš vėžių visam vakarui. Dabar jie tebuvo lyg duslus triukšmas už sienos — girdimas, bet jau nebeįsileidžiamas į vidų.
Po savaitės Ona pasirodė pas juos be jokio įspėjimo.
Tik šįkart durys jai neatsivėrė plačiai. Tomas jas pravėrė tik tiek, kiek leido grandinėlė.
— Mama, reikėjo paskambinti iš anksto.
Ona sutriko.
— Aš tavo motina.
— Ir vis tiek reikėjo paskambinti.
Ji mėgino pažvelgti jam per petį. Pamatė šviesų prieškambarį, naujus tapetus, prie sienos tvarkingai sustatytus Mildos batukus. Rasa stovėjo kiek toliau. Rami. Nebesislepianti. Nebesiaiškinanti.
— Aš tik norėjau pažiūrėti, kaip jūs čia įsikūrėte.
— Dabar netinkamas laikas.
Onos veidas pabalo.
— Tai jūs mane laikysite ant slenksčio?
Tomas atsakė ramiai. Ne šiurkščiai, bet taip tvirtai, kad žodžių nebuvo įmanoma perstumti į šalį:
— Mes mokomės gyventi savo namuose pagal savo taisykles.
Ir uždarė duris.
Rasa priėjo prie jo ir uždėjo delną ant peties.
— Atsilaikei.
— Vos.
— Bet atsilaikei.
10 etapas. Kas liko tuščiame bute
Atėjus pavasariui senasis butas vis dar stovėjo beveik tuščias. Ona kartais ten pernakvodavo, kai turėdavo reikalų mieste, bet ilgai neužsibūdavo ir vėl grįždavo į sodybą. Ieva gyventi tame bute galutinai atsisakė. Jos paaiškinimas buvo trumpas: „Man per toli iki ateljė ir ten labai niūru.“
Ona liko su tuo, ko pati taip atkakliai siekė: butu be nuomininkų, be baldų, be anūkės juoko virtuvėje, be komunalinių mokesčių, kuriuos anksčiau tvarkingai sumokėdavo Tomas su Rasa, ir be sūnaus, kuris dabar į jos skambučius atsiliepdavo ne iš karto.
Vieną dieną ji vis dėlto paskambino Rasai.
— Milda pasiilgsta manęs? — netikėtai paklausė.
Rasa pažvelgė į dukrą, sėdinčią prie naujo rašomojo stalo ir ruošiančią pamokas.
— Ji pripranta prie naujo gyvenimo.
— Norėčiau pamatyti anūkę.
— Paskambinkite Tomui. Susitarkite iš anksto.
Kitame laido gale stojo tyla.
— Rasa… tada aš per smarkiai užsiplieskiau.
Tai dar nebuvo atsiprašymas. Bet jau nebebuvo ir įsakymas.
— Taip, Ona. Užsiplieskėte.
Ona kurį laiką nekalbėjo.
— Aš maniau, kad jūs išsigąsite.
Rasa užmerkė akis. Štai ir viskas. Pagaliau tikroji priežastis buvo ištarta garsiai.
— Mes ir išsigandome. Tik ne taip, kaip jūs tikėjotės.
Baigusi pokalbį Rasa išėjo į balkoną. Apačioje ūžė kiemas, kažkas vedžiojo šunį, kažkur trinktelėjo automobilio durelės. Kambaryje juokėsi Milda, o Tomas virtuvėje kažko ieškojo ir garsiai klausinėjo, kur padėtas atidarytuvas.
Jų gyvenimas netapo lengvas. Paskola spaudė pečius. Remontas nuolat reikalavo pinigų. Santykiai su Tomo mama liko atsargūs, šalti, tarsi vaikščiojimas plonu ledu. Tačiau dabar visi sunkumai buvo jų pačių pasirinkti, o ne primesti svetimos valios ir svetimų sąlygų.
Vakare Tomas užplikė arbatos ir atsisėdo šalia Rasos.
— Mama prisipažino? — paklausė.
— Beveik. Pasakė, kad tikėjosi mus išgąsdinti.
Jis liūdnai šyptelėjo.
— O mes išsigandome ir nusipirkome butą.
— Geriausia baimė mūsų gyvenime.
Tomas nusijuokė.
Rasa pažvelgė į dubenėlį prie durų, kuriame gulėjo jų raktai. Dabar niekas nebegalėjo pasakyti: „Mėnesio pabaigoje išsikraustykite.“ Niekas nebegalėjo jų santaupų paversti privalomu šeimos mokesčiu. Niekas nebeturėjo teisės vadinti pagalbos meile, jeigu už jos stovėjo ultimatumas.
O senajame bute liko tik Ona.
Su tuščiais kambariais.
Su tuščia vieta, kur kadaise stovėjo šaldytuvas.
Ir su supratimu, kad kartais, išvarydamas žmones iš savo buto, netyčia išvarai šilumą ir iš savo gyvenimo.