6 etapas. Tuštuma, kuri nedžiugina
Išsikraustymo diena atėjo pačioje mėnesio pabaigoje.
Krovėjai vieną po kitos išnešė dėžes, sofą, Mildos dviratį, virtuvės kėdes, skalbyklę, kurią jie buvo pirkę už savo pinigus. Sename bute liko tik nuogos sienos, svetimas senas spintos griozdas, viryklė ir dulkių kvapas.
Ona atvažiavo pasiimti raktų.
Įžengusi vidun ji sustojo tarpduryje, tarsi nebūtų atpažinusi savo pačios buto.
— O kur šaldytuvas? — paklausė ji.
— Mūsų. Pasiėmėme.
— O skalbyklė?
— Irgi mūsų.
— O svetainės sofa?
— Mes ją pirkome.
Ona nuėjo į kambarį. Jis atrodė beveik tuščias. Ant grindų buvo likę šviesesni stačiakampiai ten, kur ilgai stovėjo baldai. Rasa staiga pamatė šį būstą tokį, koks jis buvo iki jų: ne namus, o paprasčiausius kvadratinius metrus.
— Jūs ką, viską išnešėte? — Onos balsas nevalingai pakilo.
Tomas pavargusiu tonu atsakė:
— Mama, mes pasiėmėme tik tai, kas mūsų.
— O kaip čia dabar gyventi?
Rasa pažvelgė į ją ramiai, be pykčio.
— Juk jūs norėjote pati spręsti, kas bus su butu.
Ona išbalo.
— Maniau, bent būtiniausius daiktus paliksite.
— Palikome tai, kas priklauso jums.
Kartu su motina atvykusi Ieva įkišo galvą į virtuvę, apsidairė ir susiraukė.
— Mama, aš čia negyvensiu. Čia gi tuščia.
Ona staigiai atsigręžė į dukrą.
— O ko tu tikėjaisi?
— Na… kad jie baldus paliks. Ir remontas bus normalus. Man juk reikia ateljė atidarinėti, o ne čia remontais užsiimti.
Tomas tyliai nusijuokė. Ne pašaipiai. Greičiau karčiai.
— Štai ir visa pagalba šeimai.
Rasa padėjo raktus ant palangės.
— Mes atlaisvinome butą, kaip ir prašėte.
7 etapas. Naujos durys
Naujasis butas juos pasitiko dažų ir svetimų dulkių kvapu, tačiau Milda lakstė iš vieno kambario į kitą lyg per šventę.
— Čia mano? Tikrai mano?
— Tavo, — tarė Tomas. — Tik tapetus išsirinksime kartu.
Rasa atsisėdo ant dėžės vidury virtuvės ir netikėtai pravirko. Ne iš liūdesio. Tiesiog įtampa, kuri laikėsi kelis mėnesius, pagaliau atleido gniaužtus. Tomas prisėdo šalia ir apkabino ją per pečius.
— Mes namie, — tyliai pasakė jis.
— Su būsto paskola dvidešimčiai metų.
— Užtat be ultimatumų.
Jie juokėsi ir verkė tuo pačiu metu.
Pirmosios savaitės buvo nelengvos. Miegojo ant čiužinio, valgė pasidėję lėkštes ant dėžių, nuolat ieškojo, kur padėta druska, ginčijosi dėl užuolaidų spalvos. Vis dėlto kiekvieną vakarą Rasa užrakindavo duris savo raktu ir pajusdavo ramybę, kurios jau seniai nebuvo patyrusi.
Iš pradžių Ona neskambino. Vėliau paskambino Tomui.
— Bute šalta. Reikia keisti langus.
— Mama, miegamajame ir vaikų kambaryje langus mes pakeitėme. Už savo pinigus. O dėl virtuvės ir antro kambario tada sakei, kad ir taip gerai.
— Vadinasi, turėjote viską sutvarkyti iki galo!
— Ne.
Tas trumpas „ne“ Tomui buvo naujas žodis. Sunkiai ištariamas, bet labai reikalingas.
Ona padėjo ragelį.
8 etapas. Ateljė be svetimų pinigų
Po dviejų mėnesių Ieva vis dėlto atidarė ateljė. Tik ne geroje vietoje prie turgaus, kaip buvo svajojusi, o mažame kampelyje prie cheminės valyklos. Pinigų jai davė motina: nuėmė dalį santaupų, pardavė seną mirusio vyro automobilį, dar pasiskolino iš kaimynės.
Pirmą mėnesį Ieva šeimos pokalbių grupėje dalijosi iškabos nuotraukomis ir klientų padėkomis. Antrą mėnesį jau skundėsi nuoma. Trečią — tuo, kad žmonės viską nori gauti „pigiai ir skubiai“. Ketvirtą — mokesčiais, kurie, jos žodžiais, „kažkodėl pasirodė baisiai dideli“.
Rasa nieko nerašė.
Kartą Tomas parodė jai žinutę nuo motinos:
„Jeigu tada būtumėte davę tuos šešis tūkstančius eurų, Ieva būtų galėjusi normaliai įsivažiuoti. O dabar vargsta.“
Rasa kreivai šyptelėjo.
— Vadinasi, kalti vis tiek mes.
— Žinoma, — atsakė Tomas. — Juk neapmokėjome svajonės, kuriai nebuvo jokio verslo plano.
Jis parašė motinai:
„Mama, mes linkime Ievai sėkmės, bet savo pinigų daugiau neaptarinėsime.“
Atsakymas atėjo beveik iškart:
„Tu tapai svetimas.“
Tomas ilgai žiūrėjo į ekraną. Paskui ištrynė žinutę.
— Skaudu? — paklausė Rasa.
— Taip. Bet anksčiau skaudėdavo dar labiau, kai stengdavausi būti geras visiems, išskyrus jus.
Ji paėmė jį už rankos.